„Pradėkite darydami tai, kas yra būtina, paskui darykite tai, kas įmanoma, o paskui pamatysite, kad jau darote tai, kad atrodė neįgyvendinama“
šv. Pranciškus Asyžietis
Galgi šiais žodžiais ir vadovavosi argentiniečių kardinolas Jorge Mario Bergoglio vakar išrinktas Šventuoju Tėvu, nors prieš rinkimus ir nebuvo minimas tarp populiariausių galimų kandidatų. Nesu didelė Katalikų bažnyčios institucijos gerbėja ir nelabai kreipiau dėmesį į tai kas šiom dienom vyko Vatikane, bet žinia, jog naujai išrinktas popiežius pasivadino Pranciškumi, privertė suklusti.
Jis – pirmasis Pranciškus tarp visų popiežių plejados. Kadangi Jorge Mario Bergoglio yra jėzuitas, (taip pat pirmasis popiežius iš jėzuitų tarpo), buvo galima tikėtis, kad Jis pasivadins Ignacu, na bet nepasivadino. Nežinau, iš kur viena JAV žurnalistė ištraukė, kad Pranciškus yra dar vienas vidurinis Jorge Mario Bergoglio vardas. Gal.. Asmeniškai aš nelabai pripažįstu katalikų šventuosius, bet Pranciškus Asyžietis ne tik man, bet ir daugeliui su katalikybe mažai bendro turinčių žmonių, yra išimtis. Net Rytų bažnyčia, abejingai žiūrinti į Vakarų šventuosius, gerbia ir pripažįsta šį, legenda tapusį, žmogų, kuris buvo vadinamas Kristaus veidrodžiu, Dieviškosios meilės trubadūru. Kartu Jis tarsi simbolizuoja ankstyvųjų tamsių viduramžių pabaigą ir Renesanso Atgimimo epochos pradžią.
Įvairūs autoriai apie 1181 ar 1182 metais Asyžiuje gimusį, Francesco di Bernardone rašo skirtingai. Prieš kelerius metus man į rankas pakliuvo straipsnis, kuriame priešingai visai paplitusiai šv. Pranciškaus biografijai, buvo teigiama, kad gimė Jis ne italo, bet žydo pirklio šeimoje ir kai atėjo Jo bar micvos (žydų iniciacijos ritualas) laikas, pareiškė savo tėvui, kad būsiąs ne žydas, bet krikščionis, kuo sukėlė begalinį gimdytojo pasipiktinimą, buvo išvarytas iš namų, pasikrikštijo ir pradėjo savo krikščionišką veiklą.
Nedrįstu teigti, kad tai tiesa, bet visgi keista ir įdomu buvo apie tai skaityti rusiškai judėjiškame laikraštyje. 🙂 Visokių neatitikimų pasakojimuose apie Pranciškų Asyžietį yra daugiau nei pakankamai. Anglų rašytojas ir filosogas Gilbert’as Chesterton’ as savo filosofinėje Šventojo gyvenimo apžvalgoje teigia, kad tikrasis Pietro Bernardone sūnaus vardas buvo Ionas ( Džovanni), o Francesco buvo tik pravardė, kažkas panašaus į „prancūziuką“. Pagal vieną versiją sūnų taip vadino tėvas, dažnai keliaudavęs prekybos reikalais į Prancūziją ir labai žavėjęsis šia šalimi. Pagal kitą versiją „prancūzišką“ pravardę jaunajam Bernardone davė Jo mokslo draugai, nes berniokas labai mėgo prancūzų poeziją ir domėjosi trubadūrais. Taigi net dėl vardo visiško aiškumo nėra. Juolab sunku pasakyti kada prasidėjo Jo gyvenimo permainos. Galgi tada, kai kilo karas tarp Asyžiaus ir Perudžos ir vaikinas su draugais išėjo kariauti, bet pakliuvo į nelaisvę, o paskui sunkiai susirgo ir liga sutrukdė Jo antrąjį karo žygį?
Teigiama, kad šv. Pranciškus tuokart susapnavo labai ryškų sapną, kur Jis buvo tarsi didis karvedys, tad net nesustiprėjęs po ligos vėl išjojo kariauti, bet kely susapnavo kitą sapną, kur Jam buvo pasakyta, kad Jis neteisingai pirmąjį sapną supratęs. Vaikinas tikėjo savo sapnais ir suglumo nebežinodamas ką daryti,tad tiesiog blaškėsi ir ieškojo atsakymo. Kartą, bejodinėdamas už miesto vartų, jis pamatė raupsuotąjį ir suprato, kad ne vien kare žmogus gali išbandyti save ir nugalėti savo baimę. Didžiausia tuometinių žmonių baimė ir siaubas, raupsuotojo pavidalu, lėtai slinko keliu. Daug negalvodamas jaunuolis nušoko nuo žirgo, puolė prie nelaimingojo žmogaus ir jį stipriai apkabino. Taip prasidėjo Tarnystė. Nuo tos dienos šv. Pranciškus ne kartą lankysis pas raupsuotuosius ir perrišinės jų dvokiančias žaizdas.
Galima sakyti,kad šis neeilinis žmogus buvo ir pirmasis paminklosaugininkas.:) Asyžiuje tais laikais stovėjo senutėlė, apleista ir apgriuvusi šv. Damiano bažnytėlė. Teigiama, kad mėgęs ten melstis vaikinas, išgirdo žodžius: „Negi tu nematai, kad Mano namai griūna? Sutvarkyk juos“. Jaunasis pirklio sūnus daug negalvojo – pardavė savo žirgą, keletą rietimų tėvui priklausančio šilko ir ėmėsi atstatinėti bažnyčią. Tėvas nesuprato sūnaus polėkio, uždarė Jį kaip vagį ir kreipėsi į vyskupą. Vyskupas savo teisme liepė jaunuoliui grąžinti tėvui pinigus. Pranciškus atsistojo prieš visus ir tarė: „Aš vadinau tėvu Pietrą Bernardonę, dabar gi aš tik Viešpaties tarnas. Aš grąžinsiu tėvui pinigus ir viską, kas yra jo, net rūbus, kuriuos jis man davė.“ Jis nusiėmė rūbus ir susirinkusieji pamatė, kad po jais vaikinas dėvi ašutinę. Su ja ir liko visam gyvenimui, prabangių rūbų atsisakęs. Metraštininkai rašo, kad Pranciškus gavo vyskupo palaiminimą ir išėjo iš miesto – basas, tik su ašutine per žiemos gruodą. Ėjo ir dainavo trubadūrų dainas. Apleistos bažnyčios neužmiršo. Suprato elementarų dalyką – kad atstatyti kažką, reikia statyti… Ėmė elgetauti ir prašyti ne duonos, bet akmenų statybai. Ne tik rinko tuos akmenis, bet ir pats statė. Žmonės negalėjo Jam nepadėti… Atstatė dar porą bažnyčių. Prie keistuolio, daugelio bepročiu laikomo vargetos prisijungė vietinis turtuolis Bernardas, išdalinęs savo turtą vargšams ir gerbiamas miestelėnas Petras. Trijulė pasistatė sau lūšnelę šalia raupsuotųjų gyvenvietės. Bernardas tapo Pranciškui seru Bediveriu, pirmuoju, „kurį įšventino į riterius ir tuo, kuris liko su juo iki paskutinės akimirkos“. Vėliau atsirado ir daugiau pasekėjų, susibūrusių į pranciškonų pasauliečių bendruomenę.
Net būdamas visiškas vargšas ir pajuokiamas gimtojo miesto gyventojų, Pranciškus nepamiršo savo susižavėjimo Provansalio trubadūrais, kurie XIII amžiuje buvo labai populiarūs. Pranciškus pagal trubadūrų tradicijas irgi išsirinko sau širdies damą ir ja tapo… biednystė. Ji Jam buvo pati mieliausia, gražiausia ir nuostabiausia. Asyžiaus katedrą puošia Giotto paveikslas, vaizduojantis jauną, gražią merginą, apiplyšusiais rūbais, ant kurios kažkas užsimojęs lazda, ją puola piktas šuo. Mergina tiesia rankas į šv. Pranciškų, o juos laimina Kristus.
Pranciškus Asyžietis visiškai kitaip matė pasaulį ir žmones nei matome mes ar matė Jo amžininkai. Jis niekada nematė žmonių, kaip minios. Prieš save Jis matė daug kartų pakartotą Dievo atvaizdą ir kaskart vis kitokį. Jis mylėjo ir gerbė kiekvieną žmogų. Kiekvienas, nesvarbu ar elgeta ar kilmingas turtuolis, žvelgdamas į tamsias, švytinčias šio žmogaus akis, jautė, kad Pranciškus Bernardonė tą akimirką domisi juo ir tik juo, žvelgia į jį kaip į asmenybę, o ne mintyse priskiria kažkokiai tai žmonių grupei. Pas Jį buvo dvariškio manieros, bet ne šiaip dvariškio, o tokio, kuris nuolankiai patarnauja tūkstančiams karalių. Toks Jo elgesys spinduliavo savotišką jėgą, kuriai sunku buvo atsispirti. Lygiai taip pat Jis žvelgė ir į gamtą – matė ne mišką, bet kiekvieną atskirą medį ir krūmą, ne būrį paukščių, bet kiekvieną paukštelį. Todėl ir Jo santykis su gamta nebuvo panašus į mums įprastą.
Visai ne toks kaip įprasta, buvo ir šv. Pranciškaus požiūris į musulmonus, kurie tais laikais kėlė ne mažiau problemų nei dabar ir prieš kuriuos, kaip ir dabar, buvo organizuojami Kryžiaus žygiai. Jo mintis buvo labai paprasta – musulmonus yra geriau ne žudyti, bet atversti islamą į krikščionybę. Ir Jis palikęs savo sukurtą mažųjų brolių pranciškonų ordiną, krovininiu laivu išplaukia į Siriją, bet yra priverstas sugrįžti.
Apie Jį liko daug įvairiausių pasakojimų ir legendų. Kaip apie gėrio ir taikos skelbėją, meilės apaštalą, Kristaus veidrodį. Jis mylėjo Dievą ir žmones, kas šiaip jau gana reta. Jei nebūtų tos meilės buvus, vargu ar tiek skirtingų tikėjimų ir pasaulėžiūrų žmonių ir šiandien apie Jį rašytų ir geru žodžiu minėtų. Mano rašinys nepretenduoja į istorinę tiesą, o tik į trumpą Gilbert’o Chesterton’o ese ir kitų, internete rastų, rašinių apžvalgą. Tiesiog norisi nors truputį tikėti, kad naujasis, legendinio Šventojo vardu pasivadinęs popiežius, suvaidins lemiamą vaidmenį dvasiniame krikščionybės atgimime. Juk tikrai labai to atgimimo reikia…
Vienas pirmųjų Šv.Ignaco pasiekėjų buvo Šv.Pranciškus Ksaveras. Bet Popiežius pasivadino Pranciškaus Asyžiečio vardu.