MANO KLAJONĖS,

Šiandien Ferguson’e, Misurio valstijoje bus laidojamas policininko nušautas juodaodis aštuoniolikmetis Michael’is Brown’as. Laidotuvėse dalyvaus žmogaus pilietinių teisių gynimo ir įvairių juodaodžių organizacijų atstovai. Niekas negali pasakyti kuo baigsis šios laidotuvės, nes tarp analitikų jau girdisi balsai, kad šiandieninė situacija pradeda priminti 1964-uosius metus, kuomet Martin’o Luther’io King’o vadovaujami juodaodžiai pakilo į rimtą kovą už savo teises. Teises lyg ir iškovojo, privilegijas gavo, bet visumoje gyvenimas netapo rožėm klotu. Bedarbystė, nusikalstamumas, narkotikai – visa tai įprasta varguomenės, kurios didelę dalį sudaro afroamerikiečiai, gyvenamuose rajonuose. Man niekada neteko būti Ferguson’e, bet pažįstu emigrantą iš Rytų Europos, gyvenantį St.Luis’e. Tiek jis, tiek jo etninė bendruomenė stengiasi kompaktiškai telktis vienoje vietoje, kuo toliau nuo „juodųjų“ rajonų. Aš pati kažkada gyvenau netoli Newark’o, kuris yra vienas iš „juodžiausių“ didžiojo New York’o miestų. Vietiniai baltieji amerikiečiai stebėdavosi. kad aš galiu tokioje vietoje gyventi, juolab vaikščioti pėsčiomis.:) Vienas pažįstamas net padovanojo dujų balionėlį, kurio, laimei, man niekada neteko panaudoti. Kai kurie baltieji, vos priartėję prie Newark’o ar šalia esančio Elizabeth miesto, užsidarydavo automobilio langus, užblokuodavo dureles ir jausdavosi tarsi patekę į priešo stovyklą. Mane turbūt gelbėjo tai, kad aš niekada nebuvau arogantiška ir baili, tad prireikus, kartais grįždavau pėsčiomis net po vidurnakčio. Kišenėse visada turėdavau keletą žemiausio nominalo dolerio banknotų ir visada atsakydavau į pasisveikinimą kiekvienam, net ir pačiam baisiausiam valkatai, o paprašytą dolerį visada ištiesdavau su draugiška šypsena ir palaiminimo žodžiais. Todėl drįstu manyti, kad St.Luis’o policininką Darren’ą Wilson’ą į nepavydėtiną šiandieninę situaciją įstūmė būtent arogancija ir pranašumo jausmas. Žinoma, pėstieji neturi vaikščioti gatvės viduriu, bet JAV miesteliuose yra tokių užkaborių, kur mašinos gana retai pasirodo, nemanau, kad velionis Michael Brown ir jo draugas ėjo judrios gatvės viduriu, esant intensyviam transporto judėjimui. Žinoma, policininko įsakymui reikia paklusti, nieko nesvarstant ir negalvojant,deja, ne visi jauni žmonės yra itin paklusnūs, bet tai nereiškia, kad palyginus, dėl menkniekio policininkas turi naudoti fizinę jėgą, o juo labiau šauti į nuo jo besitraukiantį vaikiną ir šauti ne vieną kartą kur nors į ranką ar koją, bet paleisti ne mažiau kaip šešis taiklius šūvius, tame tarpe į galvą…Žinau, kad bet kuris rimtas pilietis mano samprotavimų nesupras, bet tokia aš jau nepareiginga. Man kažkaip norėtųsi, kad policija mane saugotų, o ne šiurpintų ir baustų už menkniekius. Kartą aš buvau papuolusi į kvailą situaciją, kuomet teko asmeniškai susidurti su JAV viešosios tvarkos saugotojais. Būtent todėl, kad vyrukai elgėsi geranoriškai, atsisveikinom su didžiausia pagarba iš mano pusės, nors man tas susitikimas galėjo baigtis gana liūdnai, jei policininkai nebūtų bandę žmogiškai išsiaiškinti situacijos, o tik puolę demonstruoti man savo jėgą ir valdžią. Būtų buvęs tas Darren’as Wilson’as truputį geranoriškesnis ir paprastesnis, tai ir Michael’is Brown’as rytoj ramiai sau eitų į paskaitas koledže, ir valstijos valdžiai nereikėtų sukti galvos, kaip iš tos velniavos išsipainioti. O išsipainioti, manau, kad bus sunku, nes jokios naujos teisės, nuolaidos ir privilegijos nepagerins tarpusavio santykių tarp juodųjų ir baltųjų JAV gyventojų, jei jie neišmoks pagarbos vienas kitam. Apie artimo meilę geriau net neužsiminsiu. 🙂 O iki to toli, toli… Bijau, kad artimiausioj ateity konfrontacija neapsiribos tik gatvės susidūrimais, plėšiamom parduotuvėm ir pan., juk neveltui JAV policija yra vis labiau militarizuojama. Norisi tikėti, kad rimti neramumai neprasidės jau šiandien.

Tags: Ferguson, JAV