Feed on
Posts
Comments

DSC06904
Paskutinė 2015-ųjų gegužės diena. Skaisčiai šviečia saulė, truputį virš 30C, bet kadangi nėra drėgmės, tai oro temperatūra visai maloni. Dareko ir Katy moliniame namelyje net nėra kondicionieriaus ir jo visai nereikia. Molis sugeria bereikalingą karštį.
.facebook_1481512318131
Norėčiau gyventi tokiame namely, tokioj žavioj ir ramioj vietoj. Gamta čia tiesiog amą atimanti. Jau kaip ir pripratau prie kaktusų, o kur dar aukštai į saulę išsistiebę jukų žiedai ir žydintys šalavijai. Kai pirmą kartą pamačiau juos žydinčius, pagalvojau, kad tai levandos.:)

.facebook_1481515545243.facebook_1481515710224
.facebook_1481512747919
FB_IMG_1481515780342
Besigrožėdama egzotiškais augalais, išeinu į pagrindinį kelią ir bandau tranzuoti. Gal tik po kokio pusvalandžio pagaliau sustoja mažas mašiniukas. Išsikalbam su jo vairuotoja. Prieš kelis metus mirė Jos sūnus ir vargšė motina, tuo metu gyvenusi Kalifornijoje, niekaip negalėjo nusiraminti. Draugė pakvietė atvažiuoti į Sedoną ir čia Raudonosios uolos grąžino Jai dvasinę ramybę. Sedona…

.facebook_1481512677553

Sedona yra nedidukas miestelis, turintis daugiau nei 10 000 gyventojų. Dar 5tūkst. gyvena kaime prie Ąžuolų šaltinio, kur ir aš glaudžiuosi.Ir tokia maža gyvenvietė turi apie 200 New Age dvasinės pakraipos verslo vietų. Tai ir parduotuvės, ir būrimo salonai, privatūs netradicinio gydymo kabinetai ir pan. Galima sakyti, kad Sedona yra New Age dvasinio judėjimo sostinė ir tapo ja neatsitiktinai, nes dar senieji kontinento gyventojai, šią vietovę, kadaise vadintą Nawanda, laikė šventa. Iš visos Š.Amerikos, kurią tuomet vadino Vėžlių sala, žmonės stengdavosi apsilankyti čia bent kartą gyvenime tam, kad nusilenktų Didžiajai Dvasiai ir išklausytų Jos nurodymus. Kadaise čia lankėsi Žvaigždžių žmonės, nes čia yra vieta,iš kur galima patekti į kitas dimensijas,be to čia yra labai specifinė energetika. Lemurijos laikais, Sedona buvo sala, vadinama Krikštoliniu Šviesos miestu.
Sena legenda teigia, kad pasaulyje yra 4 vietos,vadinamos „galios taškais“. Du iš jų yra pozityvūs ir du negatyvūs. Du pozityvūs taškai yra Kauai Havajuose ir Sedona. Būtent čia gimsta vaivorykštės. Žmonės čia tampa nepalyginamai jautresni ir gali realizuoti savo svajones ir tikrąjį pašaukimą. Raudonosios uolos yra tarsi magnetas, traukiantis žmones, nes čia yra Didžiosios Dvasios namai. Čia žmogus pamato savo tikrąjį „aš“ ir suvokia savo potencialą.
Dabartiniai spiritualistai į Sedoną pradėjo kraustytis praėjusio amžiaus 6-to deš.pab., paskatinti tų, kurie čia jau anksčiau atrado savo „tikruosius namus“ ir išleido apie tai knygas, straipsnius, talk show. Viena iš pirmųjų persikėlėlių – Mary Lou Keller, įsikūrė Sedonoje 1957m. Atsitiktiniai keliautojai atvykdavo į M. Keller namus ir prisipažindavo, kad patys nežino, ko čia atvažiavo. ( Kaip ir aš. :) ) Kai kuriems „automobilis tiesiog pasukdavo į kalno pusę“. Mary Lou pradėjo rašyti dvasiškai orientuotų žmonių sąrašą, pažymėdama kiekvieno iš jų interesus ir sugebėjimus. Tarp tų apsilankiusių, buvo daug metafizikų, astrologų, hilerių, mediumų ir pan. M.Keller įkūrė Sedonos Šviesos bažnyčią. Netrukus Sedonoje atsirado ir daugiau netradicinių bažnyčių, bei religinių grupių. Yra čia ir indėnų kilmės šamanų, yra budistų, krišnaitų, yra tarptautinis korėjiečių Dao centras. Atsirinkti, kas čia yra tikrai rimta ir tikra yra nelengva, nes, kaip jau įprasta, šalia dvasinio gyvenimo dažnai prisišlieja paprasčiausias biznis. Žmonių čia, iš viso pasaulio, atvyksta daug ir kainos yra žiaurios viskam. Gerai, kad pačių uolų dar niekas neprixvatizavo. Galima į viską žiūrėti nepatikliai ir su ironija, bet jau vien geografiškai Sedona yra neeilinė vieta. Sonoran dykuma netikėtai pradeda kilti į viršų ir pereina į didžiulę, raudonų uolų įrėmintą aukštumą, kur ir klimatas kur kas malonesnis, bei švelnesnis ir kur net vynuogės auga.
FB_IMG_1481522232778

.facebook_1481522113271

Viso to aš tuomet dar nežinojau ir tik dairiausi, plačiai išplėtus akis aplink, bandydama susigaudyti ir kur aš čia pataikiau, ir kaip man, neturint mašinos, aprėpti kuo daugiau mane supančio grožio. Pats Sedonos centras man didelio įspūdžio nepaliko. Daug suvenyrų krautuvėlių, kavinių ir neradau paprasčiausios parduotuvės, kur galėčiau nusipirkti vandens. Užtat vienoje iš dailės galerijų radau… gintarinius auskarus, kurie buvo parduodami su nuolaida ir prie jų pažymėta, kad „navaho indėnai nuo seno mėgo gintarą“. Kažkaip nelabai tuo patikėjau, bet buvo auskarai pasirodė originalūs ir nematyti, tad pasipuošiau „indėnų“ darbu. :)

.facebook_1481521969960

.facebook_1481522185219

.facebook_1481522270013

Didžiausia dienos atrakcija manes laukė jau vakarop, kuomet išvažiavau pasivažinėti džipu po „kareivio kelią“ iki „pragaro virtuvės“. Įdomu ir įspūdinga. Gal net kažkaip perdaug tų įspūdžių buvo, nes didelė jų dalis netrukus išsitrynė iš atminties, o ir į savo nakvynės vietą grįžau vėl siaubingai pervargusi ir neįsivaizduodama , ką reikės daryti toliau.Mašinos neturiu, visuomeninio transporto nėra, tranzuoti čia nepopuliaru, pėsčiom nelabai kur nueisi, o mano „hostai“ už pavežiojimą užsiprašė tikrai pernelyg daug. Beliko tikėtis, kad Mano Pasaulis kažkaip pasirūpins manimi…

.facebook_1481530181774

.facebook_1481530081773

.facebook_1481530135845

.facebook_1481530031364

.facebook_1481529988488

.facebook_1481530057035

.facebook_1481530107195

Tags: , , ,

DSC06887

Anksti ryte sėdu į taksi ir lekiu į autobusų stotį. Sudie,Las Vegas ! Jau rašiau, kas man labai pasisekė, prieš atvažiuojant į kazino sostinę, gauti nebrangų viešbučio kambarėlį, pačiame Strip’e tarp žėrinčių neonų ir prabangiausių viešbučių, (todėl nepatarčiau vykti į LV savaitgalį), o kaip atrodo downtown’as aš pamačiau tik vakar vakare, nuvažiavusi į autobusų stotį. Tikrai nesu davatka, visokios velniavos pakankamai savo gyvenime mačiau ir manes lengvai neišgąsdinsi, bet patekusi į pagrindinę Las Vegas žemutiniojo miesto gatvę, visa susigūžiau ir puoliau dėkoti savo Angelui Sargui, kad netyčia čia neapsigyvenau. Dengta gatvė, kurios „lubose“ įtaisyti lynai, aštrių pojūčių mėgėjams, visa blizga dirbtinėm kazino, barų, parduotuvių šviesom, o jos vidury įsitaisiusi neįtikėtinai vulgariai atrodanti publika. Las Vegas – nuodėmių miestas, bet jei Stripe nuodėmė dengiasi prašmatniais restoranų, viešbučių, parduotuvių rūbais, didingom imitacijom, prabangiom mašinom, tai čia ji apsinuoginusi pačiu bjauriausiu ir begėdiškiausiu būdu. Tie šlykščiai apnuoginti žmonių kūnai tarsi simbolizuoja patį nuodėmės bjaurumą.Ūūūūū, kaip pamoksliškai gavosi. :)

.facebook_1453003457899

.facebook_1453003327986

Gaila visų tų žmonių, tarp kurių daug ir nebe jaunų, ir invalidų, bet kurie,matomai, pripratę šią slogią vietą laikyti savo namais. Na bet tai jų pačių pasirinkimas.
Aš gi,vos išaušus, palyginus saugioje ir švarioje autobusų stoty, laukiu savo „Greyhound“o į nežinią. Išvažiuodama iš NY, neturėjau jokio aiškaus kelionės plano.Tik Zionas, Grand kanjonas, Ledyno parkas, Jeloustounas, Vajomingas, na o jei dar iki Kalifornijos pavyks nulėkti, tai jau bus idealu. :) Turbūt priversiu savo žodžiais ne vieną žmogų ironiškai nusišypsoti, bet pasakysiu, kad man galutinai apsisprendus, kad važiuosiu į „Laukinius Vakarus“, visą maršruto planavimą perėmė KAŽKAS nematomas.:) Man užtekdavo įsijungti savo laptopą su mintimi, kad reikia kažką įdomaus pamatyti, reikia kažkur pigiai ir patogiai pernakvoti, kai man monotoniškai bespaudant klavišus, ekrane nušvisdavo kartais net labai netikėti pasiūlymai. Aš net nežinojau, kad yra toks Ugnies slėnis, nieko nežinojau apie kanjono dugną, galvojau, kad man užteks pamatyti Didįjį kanjoną ir Mirties slėnį, bet pastarasis, matyt, į mano „kelionės organizatoriaus“ planus neįėjo, tad gavau ką gavau ir dar netikėtai išniro Sedona. Anksčiau tik buvau girdėjusi šį pavadinimą. O tąkart, paskutinę dieną Jutoje, pamačiau gražius raudonų uolų paveikslėlius, ekskursijos pasiūlymą ir kažkas manyje „spragtelėjo“.Google man paslaugiai išmetė info apie Sedoną, kaip apie ypatingą dvasinę vietą, kur daug žmonių atvažiuoja pasigydyti ir pasisemti visokeriopų jėgų. Sedona taip pat yra mėgstamiausia vieta tarp „New Age“ pakraipos spiritualistų. Ta trumpa info ir tapo priežastimi to, kad mano kelionės maršrute visai nesvajotai atsidūrė Sedona. Jau vėliau, gavusi atsakymą, kad ekskursijos man tinkamu laiku nebus, ( dar viena didžiulė sėkmė !), net neabejojau, kad Montana palauks, o man būtina žūtbūt apsilankyti tame mistiniame Arizonos kampelyje.

Tad važiuoju, rašinėju savo kelionės įspūdžius ir šypsausi :) Kažkoks paradoksas – pagrindinės JAV autobusų kompanijos „Greyhound“ povargšis autobusas su „užsibarikadavusiu“ nuo keleivių vairuotoju, darda šešias val.per dykumą ir turi pakenčiamą interneto ryšį, o geriausia JAV geležinkelio kompanija „Amtrak“ net „civilizuotoj“ žemyno daly, tokios paslaugos pasiūlyti negali.:)

IMG_4076

.facebook_1481258906612

Autobusas atvažiuoja į Flagstaff. Turiu tris valandas laisvo laiko ir savo mantą ant pečių ir rankose. Einu bandyti laimės į mažučiukę geležinkelio stotį. Ten man griežtai pareiškia , kad jie aptarnauja tik savo klientus. Nusimenu, bet netrukus pamatau, kad ant sienos kabo „Arizona shuttle“ tvarkaraštis. Sakau, tai kaip čia dabar, jei jau jūs partneriai, tai aš, kaip jų klientė, irgi jūsų globoje turiu būti. :) Griežtas vyriškis sušvelnėja, nusijuokia ir leidžia man pasidėti savo daiktus kasos kambary.
Pats Flagstaff miestukas mažytis ir nors kurortinis,bet kažkoks ypatingai ramus. Tolumoje kyšo, sniegu padengto San Francisco kalno ( virš 12000 pėdų aukščio) viršukalnė, pagrindinėj gatvėj bent kelios galerijos – parduotuvės, dvelkiančios spiritualizmu. Prie miestuko yra observatorija, kurioje atrado Plutono planetą.
Nutariu, kad nors kartą, galiu sau leisti nueiti į restoraną ir normaliai pavalgyti. Padavėjos atnešta meksikietiško maisto porcija atima žadą. :) Visko per daug ir per sotu, o desertas pernelyg saldus ir riebus. Galėsiu kokią savaitę atsitiktiniais užkandžiais išsiversti. :)

IMG_4082

IMG_4083

Vienoje dailės galerijoje radau senųjų kontinento gyventojų palikuonio, išsiuvinėtą svastiką. Ieškojau svastikos, dar būdama Ugnies slėny, nes ten stende apie anasazių petroglifus, buvo nupiešta ir mums įprasta svastika, kuri, kaip manoma, žymėjo keturias vėjo kryptis.

IMG_4087

Beklajojant po dailės galerijytes, laikas tirpte ištirpsta, atvyksta mikrobusiukas ir atsiverčia mano naujas dykumos pažinimo puslapis. Ir šį kartą jis kitoks, nei prieš tai buvusieji. Iškiliom ponderosa pušim apaugęs kelio serpantinas vingiuoja į 1,3 km aukštį, danguj suka ratus sakalai, o galiausiai pasirodo raudonų uolų „pilių griuvėsiai“. Mano akys pasrūva ašarom. Gerai, kad sėdžiu viena už vairuotojo ir niekam nereikia nieko aiškinti, o ir aiškinti nėra ką, nes pati nesuprantu to keisto „grįžimo į namus“ jausmo, pirmą kartą pamačius Sedoną.

DSC06970_20150802222645732

Apsigyvenau kažkur „laukuose“. Iki Sedonos centro 15 min. automobiliu. Airbnb „hostai“ – dar jaunas lenkas Darekas ir jo azijietė žmona Katy. Prieš mano lovą kabo didelis kilimėlis su vaikišku Krišnos atvaizdu ir „Hare Krišna“ mantra. Į namus negalima atsinešti mėsos, žuvies, kiaušinių. Numečiau daiktus ir kritau į lovą. Mano organizmas griežtai pareiškė, kad nori ilsėtis, gydytis ir tiesiog nieko neveikti. Nusiprausus priguliau ir kaip negyva, užmigau vos šeštą valandą vakaro, apimta keisto emocinio išsekimo. Tik praėjus dvylikai valandų, mane pažadino paukščių čiulbesys ir tylūs namo gyventojų balsai. Sedona…

Tags: , , ,

DSC06326_20150724235938034

Valio ! Šiandien išlaikiau pirmąjį dykumos egzaminą – praėjau lengvą Mohavių dykumos trasą, užlipau ant kelių aukštų uolų, sėkmingai nusileidau, niekur nenuvirtau, nieko neišsisukau ir net priėjau prie pat skardžio krašto. Mane po Valley of Fire vedžiojęs jaunas karo veteranas, sakė, kad ir jaunesnėms ir lieknesnėms ne visada išeina tai padaryti. :) Vaikščiojom trise – Adamas, iš pažiūros visai jaunutis, bet spėjęs keturis metelius pakariauti vaikinas, savo potraumatinį karo veterano sindromą, sėkmingai gydantis pribloškiančio grožio gamtoje, aš ir viena už mane kokiu dešimčia metelių jaunesnė ir kur kas sportiškesnė amerikietė, mėgstanti sportą ir turizmą, bet nedažnai turinti tam laiko. Kai ją pamačiau, tai silpna pasidarė. Tariausi dėl lengvo maršruto, o čia gana sportiška moteris, tad arba aš nesugebėsiu paskui ją eiti arba ji vilksis ir mintyse mane keiks. Laimei, nenupuoliau veidu į purvą. :) Tik vienoj vietoj Adamas jai asmeniškai pasiūlė nusileisti palei uolą, kur nusileidimas toks, kad visą kelią reikia išsižergus uolos sienomis eiti. Ji sėkmingai nulipo, o aš užkopiau ant kitos uolos ir iš ten pamačiau daugmaž tą patį, kaip ir jie. Paskui po pertraukėlės mūsų vadas, nieko nesakęs, užbėgo ant aukštos ir gana stačios uolos. Amerikietė pareiškė, kad ir ji nori, pagalvojau, kad noriu ir aš… Paskui žiūrėjau į tą vietą ir pati netikėjau, kad sugebėjau ir užkopti ir nulipti, juolab, kad Adamo žodžiais tariant, mano žygio batai yra daugiau stilingi, nei, kad iš tiesų geri žygiams per dykumą. :) Pati savęs nebepažįstu. :)
Valley of fire yra seniausias ir didžiausias Nevados valstijos parkas.Kartu tai viena iš keisčiausiai atrodančių vietų. Tarsi LSD haliucinacijos, kaip išsireiškė Adamas. Geležis prieš 150 mln metų nudažė besiformuojančias smiltainio uolas ryškiai raudona spalva. Man buvo toks įspūdis, kad tarsi Dievas su savo angelais norėjo pasilinksminti ir ėmė mėtytis raudono molio gabalais. :) Labai įdomiai kai kurios vietos atrodo. Čia radau ir anasazi pueblo tautos paliktus petroglifus. Daugiau apie anasazi pueblo parašysiu po dar artimesnio prisilietimo prie jų paliktos kultūros Arizonoje.Esu beprotiškai įsimylėjusi dykumą. Kuomet pamačiau Raudonąsias uolas ir Bryce kanjoną, sakiau, kad kito tokio grožio būti nebegali ir netikėjau, kad man kas dar didesnį įspūdį padarytų. Zione sakiau beveik tą patį. Didysis kanjonas paliko mane be žado, o Ugnies slėnis užbūrė galutinai. Neverkiu, kad rytoj išvažiuoju, tik todėl, kad Adamas sakė, jog ir Sedonoj panašus grožis. Matysim, nors sunku įsivaizduoti, kad dykuma ir dar kartą mane pavergs ir nustebins dar kažkuo įspūdingesniu. Šiaip tai per kelias valandas mačiau tik nedidelę dalelę viso to Ugnies slėnio grožio. Reikėtų ne vienos dienos, kad viską apžiūrėti. Mylintiems gamtą ir planuojantiems aplankyti Las Vegas, labai ir labai rekomenduoju šią ekskursiją. Vieniems važiuoti tuos 90km…net nežinau…Nesu geografinė analfabetė, bet be gido būčiau pamačiusi dar mažiau, nei mačiau. Nurodančiųjų ženklų yra mažiau nei mažai, karštis apie 40C, saulė negailestingai spigina, nei telefonas, nei internetas neveikia, tad nuėjus tolokai nuo mašinų stovėjimo aikštelės, nesunkiai galima pasiklysti. Žmonių ten irgi nebuvo per daug. Parko darbuotojus mačiau tik arčiau kelio esančiame turizmo informacijos centre.
Kas matėt Total Recall, su Arnold Schwarzenegger, tai visos Marso scenos buvo nufilmuotos Valley of Fire. Kaip ir scenos Veridian III planetos iš Star Trek.

2015.05.29.

DSC06517_20161205230828340 
DSC06347

DSC06465

DSC06433DSC06473DSC06296DSC06462
DSC06302_20161205232304392
DSC06295

DSC06497_20161205232208619
DSC06294

DSC06478_20161205232048515_20161205234622357
DSC06479_20161205232114134_20161205234651765
DSC06339_20161205231848089
DSC06525

DSC06306
DSC06519
DSC06530
DSC06528
DSC06541_20161205233738909

Na ir pabaigai profesionaliai padarytas video iš visų gražiausių parko vietų.

Tags: , , , ,

IMG_3964

Ir taip, beriedant 66 keliu, privažiuojam Hualapai tautos rezervaciją. Hualapai – tariama „wa-la-pie“, tai „aukštų medžių žmonės“. Žinoma, dykumoje aukštų medžių nerasi, bet prie Juodųjų kalnų auga daug ponderosa (geltonųjų) pušų, kurių aukštis siekai net iki 72 m. Tad galima juos vadinti ir „geltonųjų pušų žmonėmis“.:) Nedidelė ta tauta, vos daugiau nei du tūkstančiai piliečių, bet jų žemės apima daugiau nei mln akrų, kas bėra tik penktadalis iš buvusių penkių mln, nusidriekusių iki pat Juodųjų kalnų San Francisko viršūnės.( po poros dienų, iš tolo pamatysiu ją, vis dar sniegu pasidabinusią). Genties žemėms priklauso ir 108 mylios Colorad’o upės, tekančios Didžiojo kanjono dugnu. Beveik prieš trisdešimt metų hualapai nusprendė, kad iš to galima uždirbti pinigų, tad įkūrė turizmo centrą ir pradėjo ruošti ekskursijas, bei išdavinėti leidimus, norintiems apsilankyti vakarinėje Didžiojo kanjono dugno dalyje.Pagal senuosius hualapai padavimus, Didžioji dvasia sukūrė vyrą ir moterį, pagal savo atvaizdą,kaip visiškai lygius asmenis, Didžiojo kanjono dugne. Kad išgyventų, jie abu turi remtis vienas į kitą, gerbti vienas kitą, kartu džiaugtis ir padėti vienas kitam. Sujungti plaukai daro vyrą ir moterį viena esybe. Kanjonai yra šventi ir į juos turi būti žiūrima su pagarba.

IMG_3855

Atvažiavom į administracinį vietinės gyvenvietės centrą Peach Springs.

FullSizeRender-159

Tokiuose namukuose gyvena geltonųjų pušų žmonės. Tiesa pasakius, nesuprantu, kodėl „ponderosa“ taip kvailai verčiasi į lietuvių kalbą. Visai ne geltonos tos pušys, o žalios žalutėlės ir labai gražios.

FullSizeRender-149

Leidimas jau gautas, tad palikę gyvenvietę įsukam į seną, dulkėtą kelią, kur tik visokio kalibro visureigiams ir į juos panašiems tesivažinėti. :) Nepaisant dulkių ir kratymo, nuotaika neįtikėtinai puiki, nes aplink toks niekada nematytas, rūstus ir kartu nenusakomas grožis. Kokio dar Marso bereikia ? :)

FullSizeRender-147

FullSizeRender-153

IMG_3886

FullSizeRender-150

Kažkokį ypatingą virpulį, dar nuo viešnagės Zione, man kėlė va tokios kūgio formos kalvos, vizualiai primenančios moterišką krūtį. Man kažkodėl atrodo, kad tai ir yra Motinos Žemės krūtys, tarsi stebuklingu pienu, savo moteriška energija prisotinančios paslaptingas dykumos vietas.

IMG_3878

Įdomu dar tai, kad dykuma neįtikėtinai žalia. Kažkaip įsivaizduodavau, kad ten tik smėlis ir vos kokia viena kita viksva, o čia ir kaktusai, ir kažkokie krūmeliai, ir žolytė. Nutariau, kad man tiesiog pasisekė, kad atvažiavau čia gegužės pabaigoje, bet, praėjus metams, atvažiuosiu į kitą Arizonos dykumą ir dar labiau nustebsiu, kad net rugpjūčio antroj pusėj yra kam žydėti ir žaliuoti. Neįtikėtina. :)

IMG_3918

Kelias veda vis žemyn, žalumos vis daugėja ir galiausiai pasirodo tiesiog keliu vinguriuojantys seklūs upeliūkščiai. Privažiuojam Didžiojo kanjono dugną.
Būk pasveikinta didžioji, Colorado upe !

IMG_3939

IMG_3940

Beprotiškai žydras dangus, žalsvas upės vanduo, stūksančios kanjono sienos ir prie vandens, besiruošiančių išplaukti jaunų žmonių grupelė. O kaip norėčiau ir aš paplaukioti tais didžiuliais plaustais. Gal kada…

IMG_3887

FullSizeRender-215

FB_IMG_1480657310860

Pasidžiaugę nuostabia gamta, traukiame atgalios. Ir čia manęs laukia dar vienas nuotykis, laukinio asilo pavidalu. :) Prieš mūsų lėtai judantį mašiniuką, viduriu kelio atšuoliuoja asilas. Aš vos nesucypiu iš džiaugsmo, prašau sustoti, Julianas sustoja, bet tuoj uždaro visus langus, nes asiliokas nori lysti vidun. Neturime kuo jo pavaišinti, tad tik nufotografuoju per automobilio langą ir negalliu atsidžiaugti, kad man pasisekė sutikti tokį laukinės gamtos atstovą.
Vėl sugrįžus į 66-tą kelią, mintimis atsisveikinu su mistiniais Joshua medžiais ir lekiam į Las Vegas.

IMG_3982

Jaučiuosi labai laiminga. Gal man koks dykumos poreikis, kad aš taip ja džiaugiuosi, o ir tikrai džiaugtis yra kuo. Nuotraukos neperduoda viso to grožio ir ypatingos atmosferos. Aš nežinojau, kas yra dykuma. Dabar truputį prie jos prisiliečiau ir esu tikrai tuo labai patenkinta. Atsisveikinant po nuostabios ekskursijos, rumunų kilmės gidas Julijus palinkėjo : „Tik netapk normali“. :) Greit netapsiu. :)
2015.05.28.

Štai tokią atrakciją siūlo Hualapai turizmo centras.

Tags: , , , ,

FullSizeRender-178

Numigus vos kelias valandas, vėl lekiu ieškoti, kas čia mane kur nuveš. Su vakardiena nepalyginamas komfortas – patogus APT limo iš Adventure photo tours ir nedidele kompanija. Patogiai įsitaisau šalia gido- vairuotojo Julijaus, kuris pasirodo besąs iš Rumunijos. Įsikalbam ir Julijus papasakoja, kaip emigracijos pradžioje, važiavo iš Rytinės pakrantės į Angelų miestą, pradėti naujo gyvenimo,bet pakeliui sustojo kelioms dienoms Las Vegas’e ir …niekur toliau nebevažiavo. Tiek sužavėjo dykuma, o ypač Ugnies slėnis, kad nutarė surasti galimybę visą tą grožį kuo dažniau regėti. Svajonė išsipildė. Julijus jau ne pirmas, mano sutiktas europietis, apžavėtas vietinės gamtos. Vakar prie Didžiojo kanjono krašto, mus rausvu džipuku vežė vokietis, kuris irgi atvažiavo į šias vietas ir nebegalėjo niekur išvažiuoti. Dar vieną vokietį, tikrą berlynietį, vėliau sutiksiu Sedonoj, o pasakojimas apie tai, kaip „atvažiavau ir nebegalėjau iš čia išvažiuoti“ taps įprastu, bekalbant su kokiu nauju pažįstamu.:) Laukinių vakarų magija netrukus užvaldys ir mano sielą, tik man išvažiuoti teks…
Na bet kol kas visa ko tik pradžia. Mūsų mašiniukas šauniai rieda į priekį, vėl pravažiuoju Hoover užtvanką ir įspūdingą tiltą per Colorado upę.

FullSizeRender-164

Besidairant,į pro langus bėgančios, Mojave dykumos vaizdus, Julijus praneša, kad privažiavom legendinį 66-ąjį kelią. Tuomet dar net neįtariau, kad ateis diena, kuomet tarsi atsitiktinai sužinosiu, kad Santa Monikoje yra oficialus šio kelio pabaigos ženklas ir paskutinę minutę lėksiu jo ieškoti, kol galiausiai surasiu ir išdidžiai galėsiu pasakyti, kad buvau šio kelio pradžioje Chicagoj’e, vėliau kirtau , važiuodama traukiniu į Jutą, pabuvojau vienoje iš įdomiausių atkarpų- Arizonoje ir galiausiai Kalifornijoje. Bet tai bus tik už gero mėnesio. :)
Viena iš JAV pirmųjų transkontinentinių magistralių buvo 66-as kelias, pradėtas tiesti dar 1926-aisiais. Tuomet jį vadino National Old Trails Highway. Daugiau nei tris dešimtmečius, apimančius pokario ir prieškario laikotarpį, šis kelias buvo vadinams „Main street of America“, kadangi vinguriavo per mažus Midwest ir Southwest miestelius, kurių pakelėse buvo išsidėstę šimtai kavinių, motelių, benzino kolonėlių ir visokių turistinių atrakcijų.Ši savotiška materiali laiko takoskyra tarp senosios ir šiuolaikinės Amerikos, matė tikrai daug.Didžiosios depresijos metais, „The Mother Road“ ( John Steinbeck) traukė šimtai tūkstančių fermerių su savo šeimom, kuriuos „the Dust Bowl“, (serija katastrofiškų dulkių audrų,sukeltų sausros bei pernelyg intensyvios žemdirbystės ir siaubusių JAV prerijas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.)privertė palikti savo ūkius ir traukti ieškoti laimės į Kaliforniją, nes nuo išartų prerijų, nesant jokių medžių ir krūmų, vėjas pakeldavo neįtikėtinai didelius sluoksnius žemės, kuri didžiuliais juodais debesimis būdavo kartais nunešama net į New York’ą ir Washington’ą DC. 1935.04.14.JAV istorijoje yra žinoma kaip „juodasis sekmadienis“, nes tą dieną dulkės uždengė saulę teritorijoje nuo Kanados iki Texaso…Tarp prerijų gyventojų, ypač Kanzase ir Oklahomoje ėmė sparčiai plisti dulkių keliama pneumonija. 1935-aisiais apie 80% dirbamos Didžiųjų lygumų žemės buvo daugiau ar mažiau paliestos erozijos. Tą sunkų, žmonių pralaimėjimo gamtai laikotarpį, aprašė J.Steinbeck savo romane „The Grapes of Wrath“.Žmonių migracija į Kaliforniją tuo metu buvo didesnė nei žymiosios Aukso karštligės laikais. Na bet aš jau nukrypau į šoną. :) Tiesiog įdomi pasirodė ta tuomet didžiulė amerikiečių bėda, apie kurią, manau, kad retas iš mūsų yra girdėjęs. Kita didelė amerikiečių migracijos banga, nuvilnijo šiuo keliu po Antrojo pasaulinio karo, kuomet iš industrinių Rytų,tūkstančiai patraukė į Pietų Kaliforniją, iš „Rust belt“ į „Sun belt“. Geresnio gyvenimo juk norėjosi visiems ir visada. :) Nuo 1960-ųjų metų ši daugiau nei 2000 mylių magistralė, atkarpa po atkarpos buvo uždaroma, kaip greitkelis, pakol 1984-aisiais oficialiai prarado automagistralės statusą ir buvo pervardinta į „Historic Route 66″.
Grįžtu prie savo įspūdžių. :) Julijus paskelbė, kad esame prie Kingman’o kur įsikūrusi įžymioji Hackberry parduotuvė, o joje 66-ojo kelio muziejus. Parduotuvė buvo vadinama „“mother lode of mother road memorabilia”.Niekas čia jau nebepardavinėja benzino, bet vintažinės pompos senojoje kolonėlėje tarsi laukia savo klientų. Visą vaizdą tiek lauke, tiek parduotuvės viduje galima apibūdinti vienu žodžiu – crazy. :) Seni surūdiję automobiliai, visokie ženklai ženkleliai, plakatai, vienžo tokis mielas širdžiai bardakėlis , turintis savo nepakartojamą aurą. Kas lankysitės šiose vietose, būtinai nepraleiskit progos stabtelėti čia bent keliolikai minučių ir leisti save apžavėti 66-ojo kelio magijai.

FullSizeRender-163

Senovinis muzikinis automatas.

IMG_4225

Prostitutės licenzija

IMG_3835-2

FullSizeRender-172

FullSizeRender-173

FullSizeRender-174

FullSizeRender-171

FullSizeRender-186

FullSizeRender-162

Įspūdingas vyrų WC vidus. Turbūt ne vienas norėtų tokio… :)

FullSizeRender-84

Moterims liepiama važinėti lėtai, žiūrėti į vaikus ir gyvulius. O vyrai tegul patys saugosi.:) Įdomu dar pasidarė, kaip tais laikais klozeto sėdynes sterilizuodavo.

FullSizeRender-181

Mielai būčiau pasivažinėjusi šiuo mašinuku. :)

IMG_3845

FullSizeRender-114

Tą saulėtą 2015-ųjų gegužės 28-tą aš ne tik apsilankiau Didžiojo kanjono dugne,apie ką bus antroje dalyje, bet ir beviltiškai įsimylėjau Mojave ( liet.Mohavių) dykumą, kaip ir čia pirmą kartą gyvenime pamatytą, mano nežinotą Joshua medį. Bet apie dykumą dar parašysiu vėliau, kaip ir apie mistinius Joshua, kurie liko kaip vieni iš didžiausių, mano pažinties su Vakarine JAV dalimi, įspūdžių.

Tags: , , ,

Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos