Feed on
Posts
Comments

Prieš atvažiuodama į Colorado valstiją, labiausiai norėjau pamatyti Uolėtuosius kalnus. Radau porą ekskursijų ir jei pirmoji buvo konkrečiai į Rocky mountains, tai antrosios pavadinimas man nieko nesakė. Kokis tai Evanso kalnas, Summit’o ežeras, bet svarbiausia, kad reklaminiam paveikslėly į mane smalsiai žvelgė kalnų ožka. 🙂 Tad jokios info daugiau nebeieškojau ir trečiąją savo atvykimo į Denverį dieną, sėdau į turizmo agentūros mikriuką ir išvažiavau į pasimatymą su kalnų ožiais. 🙂 Kelias vedė pro buvusį aukso ieškotojų miestuką Idaho falls, paskui įvažiavom į Arapaho nac.mišką ir stabtelėjome prie labai gražaus Echo ežero, esančio vos 7500’aukšty.

Už ežero prasidėjo aukščiausias grįstas kelias Šiaurės Amerikoje, pakylantis net į 14 130′ (4,307m ) aukštį. Gamtiniu požiūriu, kilti į Evanso kalną yra beveik tas pats, kas važiuoti iš Kanados į Nome miestelį Aliaskoje. Kiekvienas 1000 pėdų pakilimas į kalną yra ekvivalentiškas 600 mylių nukeliavimui pagal platumą, kurioje keičiasi kontinentiniai regionai, taip vadinamos gyvybės zonos su savo specifiniais augalais ir gyvūnais. Uolėtuosiuose (Colorado Rockies) kalnuose subalpinė zona yra 10 000- 11 150 pėdų aukšty, o alpinė, kur jau neauga medžiai – virš 11 5oo’.
Nutiestas 1931m. Mount Evans kelias suteikia galimybę apsilankyti kitokiame gamtos pasaulyje, kur žmonės yra tik svečiai.

Iki Mount Goliath zonos 11,540 pėdų arba 3,517m kalnas yra apaugęs akuototojomis pušimis. (Pinus aristata) , kurios gerai atsilaiko prieš stiprų vėją. Tai vieni iš pačių seniausių gyvų organizmų mūsų planetoje, augantys tūkstančius metų.

Dar aukščiau jau prasideda gamtinė zona, kuri,kaip nekeista yra vadinama alpine tundra. Iki apsilankymo Uolėtuose kalnuose, maniau, kad tundrą galima pamatyti tik Rusijos Federacijos šiaurėje. Pasirodo, klydau.:) Aukštikalnių tundroje medžiai jau neauga, nes aplinka čia itin atšiauri, prasideda amžinas įšalas ir dirvos paviršius yra itin menkas, nes čia sausa ir šalta, negana to, išdeginta tiesioginių saulės spindulių ir pustoma stipraus vėjo. Čia gali gyventi ir augti tik gerai prisitaikiusios gyvūnų ir augalų rūšys, juolab, kad alpinė žiema tęsiasi net aštuonis mėnesius. Tačiau gėlytės ir čia žydi. Net rugpjūčio mėnesį. 🙂

Vidutiniškai kas 1000″ oro t krenta 3,5-5 F.Vidutinė vasaros dienos t čia 42 F apie 6C . Net vasarą gali pasnigti. Taip pat ir saulė kylant, darosi maždaug 5% intensyvesnė,o biauriausia tai, kad žmonėms gali pasireikšti kalnų ligos simptomai.

Pakylam į Summit ežero parką.Čia jau 12,830″ (3,911 m) Tai pats aukščiausias parkas visoje Denverio kalnų parkų sistemoje. Nors čia dar ir alpinė zona, bet klimatas priskiriamas arktiniui. Nedaug augalų, tokių kurie auga ir Arkty. Yra išlikę nedideli ledo ploteliai dar iš Ledynmečio laikų.

Kiek čia matot kalnų ožkų ? 🙂

Na ir galiausiai kalno viršūnė – 14.130″ arba 4,307m. Mano organizmas nesupranta, kaip čia aš taip greit, mažiau nei per porą valandų „užsikoriau“ į tokį aukštį ir sustreikuoja. Beprotiškai silpna, vietoj smegenų kažkokia drebutiena, akys merkiasi…Deja, deguonies balionais čia niekas neaprūpina, liepia tik pastoviai gerti vandenį, tad tenka lipti lauk iš mašinos ir nekreipiant į save dėmesio eiti pirmyn, nes duotas pusvalandis greit praeis, o pasigėrėti nuostabia panorama, daugiau nebus kada. Pamatau tarp akmenų stovintį švilpiką ir užmirštu savo negalias. Aš žiūriu į jį, jis žiūri į mane ir noriai pozuoja, o truputį toliau ganosi mano mylimiausios kalnų ožkos. Įsimylėjau tuos gyvūnėlius dar Montanoj, kur , deja, neteko jų iš arti matyti, o čia jos visai šalia. Laižo mineralus nuo akmenų. Kailiukai šeriasi prieš artėjančią žiemą ir labai keistai atrodo. Šiaip jau neturėtų kalnų ožkos Uolėtuose kalnuose gyventi, nes čia daugiau avinų teritorija, o jie kaip ir nelabai sutaria, na bet kadangi užklydo čia ožkos, tai ir leido joms gyventi, tik neleidžia nuo Evanso kalno nulipti ir plėsti savo teritorijos. Sugaudo ir grąžina atgal. Man tos ožkos tokios mielos, kad net užmirštu atsargumą ir prieinu visai arti, užmiršusi reindžerių įspėjimą, kad kartas nuo karto kokis įkyrus turistas gali atsisveikinti su savo gyvybe, pernelyg arti prie ožio priėjęs. Pas juos juk ir ragai ir kanopos, o ir ne lygumose juk ganosi, kartais tiesiog ragais nustumia įkyruolį žemyn.Praeina kokis diedukas su šuniuku ir ožkos dingsta. Supykusi kopiu link aukščiausios Šiaurės Amerikos observatorijos ir pamatau ant skardžio dar tris ožkas.

Kažkaip parslenku atgal į mikroautobusą ir pradedam leistis žemyn. Prie kadaise sudegusio Crest House restorano griuvėsių, susibūrusios kalnų avys laižo akmenis. Dar nebuvau tokių gyvenime sutikus. 🙂

Summit ežeras.

Vingiuotas kelias žemyn, nuostabūs peizažai, mano akys užsimerkia ir nei tai užmingu, nei tai keliolikai minučių atsijungiu. Šiaip tai dar kokias porą valandų jaučiausi taip, tarsi vietoj smegenų būtų drebutiena. Net grįžus į Denverį, kokį pusvalandį sėdėjau prie stoties ant suolelio, kol praėjo visi kalnų ligos simptomai. Na bet jei ką, tai važiuočiau vėl. 🙂

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos