Anksti ryte sėdu į taksi ir lekiu į autobusų stotį. Sudie,Las Vegas ! Jau rašiau, kas man labai pasisekė, prieš atvažiuojant į kazino sostinę, gauti nebrangų viešbučio kambarėlį, pačiame Strip’e tarp žėrinčių neonų ir prabangiausių viešbučių, (todėl nepatarčiau vykti į LV savaitgalį), o kaip atrodo downtown’as aš pamačiau tik vakar vakare, nuvažiavusi į autobusų stotį. Tikrai nesu davatka, visokios velniavos pakankamai savo gyvenime mačiau ir manes lengvai neišgąsdinsi, bet patekusi į pagrindinę Las Vegas žemutiniojo miesto gatvę, visa susigūžiau ir puoliau dėkoti savo Angelui Sargui, kad netyčia čia neapsigyvenau. Dengta gatvė, kurios „lubose“ įtaisyti lynai, aštrių pojūčių mėgėjams, visa blizga dirbtinėm kazino, barų, parduotuvių šviesom, o jos vidury įsitaisiusi neįtikėtinai vulgariai atrodanti publika. Las Vegas – nuodėmių miestas, bet jei Stripe nuodėmė dengiasi prašmatniais restoranų, viešbučių, parduotuvių rūbais, didingom imitacijom, prabangiom mašinom, tai čia ji apsinuoginusi pačiu bjauriausiu ir begėdiškiausiu būdu. Tie šlykščiai apnuoginti žmonių kūnai tarsi simbolizuoja patį nuodėmės bjaurumą.Ūūūūū, kaip pamoksliškai gavosi. 🙂
Gaila visų tų žmonių, tarp kurių daug ir nebe jaunų, ir invalidų, bet kurie,matomai, pripratę šią slogią vietą laikyti savo namais. Na bet tai jų pačių pasirinkimas.
Aš gi,vos išaušus, palyginus saugioje ir švarioje autobusų stoty, laukiu savo „Greyhound“o į nežinią. Išvažiuodama iš NY, neturėjau jokio aiškaus kelionės plano.Tik Zionas, Grand kanjonas, Ledyno parkas, Jeloustounas, Vajomingas, na o jei dar iki Kalifornijos pavyks nulėkti, tai jau bus idealu. 🙂 Turbūt priversiu savo žodžiais ne vieną žmogų ironiškai nusišypsoti, bet pasakysiu, kad man galutinai apsisprendus, kad važiuosiu į „Laukinius Vakarus“, visą maršruto planavimą perėmė KAŽKAS nematomas.:) Man užtekdavo įsijungti savo laptopą su mintimi, kad reikia kažką įdomaus pamatyti, reikia kažkur pigiai ir patogiai pernakvoti, kai man monotoniškai bespaudant klavišus, ekrane nušvisdavo kartais net labai netikėti pasiūlymai. Aš net nežinojau, kad yra toks Ugnies slėnis, nieko nežinojau apie kanjono dugną, galvojau, kad man užteks pamatyti Didįjį kanjoną ir Mirties slėnį, bet pastarasis, matyt, į mano „kelionės organizatoriaus“ planus neįėjo, tad gavau ką gavau ir dar netikėtai išniro Sedona. Anksčiau tik buvau girdėjusi šį pavadinimą. O tąkart, paskutinę dieną Jutoje, pamačiau gražius raudonų uolų paveikslėlius, ekskursijos pasiūlymą ir kažkas manyje „spragtelėjo“.Google man paslaugiai išmetė info apie Sedoną, kaip apie ypatingą dvasinę vietą, kur daug žmonių atvažiuoja pasigydyti ir pasisemti visokeriopų jėgų. Sedona taip pat yra mėgstamiausia vieta tarp „New Age“ pakraipos spiritualistų. Ta trumpa info ir tapo priežastimi to, kad mano kelionės maršrute visai nesvajotai atsidūrė Sedona. Jau vėliau, gavusi atsakymą, kad ekskursijos man tinkamu laiku nebus, ( dar viena didžiulė sėkmė !), net neabejojau, kad Montana palauks, o man būtina žūtbūt apsilankyti tame mistiniame Arizonos kampelyje.
Tad važiuoju, rašinėju savo kelionės įspūdžius ir šypsausi 🙂 Kažkoks paradoksas – pagrindinės JAV autobusų kompanijos „Greyhound“ povargšis autobusas su „užsibarikadavusiu“ nuo keleivių vairuotoju, darda šešias val.per dykumą ir turi pakenčiamą interneto ryšį, o geriausia JAV geležinkelio kompanija „Amtrak“ net „civilizuotoj“ žemyno daly, tokios paslaugos pasiūlyti negali.:)
Autobusas atvažiuoja į Flagstaff. Turiu tris valandas laisvo laiko ir savo mantą ant pečių ir rankose. Einu bandyti laimės į mažučiukę geležinkelio stotį. Ten man griežtai pareiškia , kad jie aptarnauja tik savo klientus. Nusimenu, bet netrukus pamatau, kad ant sienos kabo „Arizona shuttle“ tvarkaraštis. Sakau, tai kaip čia dabar, jei jau jūs partneriai, tai aš, kaip jų klientė, irgi jūsų globoje turiu būti. 🙂 Griežtas vyriškis sušvelnėja, nusijuokia ir leidžia man pasidėti savo daiktus kasos kambary.
Pats Flagstaff miestukas mažytis ir nors kurortinis,bet kažkoks ypatingai ramus. Tolumoje kyšo, sniegu padengto San Francisco kalno ( virš 12000 pėdų aukščio) viršukalnė, pagrindinėj gatvėj bent kelios galerijos – parduotuvės, dvelkiančios spiritualizmu. Prie miestuko yra observatorija, kurioje atrado Plutono planetą.
Nutariu, kad nors kartą, galiu sau leisti nueiti į restoraną ir normaliai pavalgyti. Padavėjos atnešta meksikietiško maisto porcija atima žadą. 🙂 Visko per daug ir per sotu, o desertas pernelyg saldus ir riebus. Galėsiu kokią savaitę atsitiktiniais užkandžiais išsiversti. 🙂
Vienoje dailės galerijoje radau senųjų kontinento gyventojų palikuonio, išsiuvinėtą svastiką. Ieškojau svastikos, dar būdama Ugnies slėny, nes ten stende apie anasazių petroglifus, buvo nupiešta ir mums įprasta svastika, kuri, kaip manoma, žymėjo keturias vėjo kryptis.
Beklajojant po dailės galerijytes, laikas tirpte ištirpsta, atvyksta mikrobusiukas ir atsiverčia mano naujas dykumos pažinimo puslapis. Ir šį kartą jis kitoks, nei prieš tai buvusieji. Iškiliom ponderosa pušim apaugęs kelio serpantinas vingiuoja į 1,3 km aukštį, danguj suka ratus sakalai, o galiausiai pasirodo raudonų uolų „pilių griuvėsiai“. Mano akys pasrūva ašarom. Gerai, kad sėdžiu viena už vairuotojo ir niekam nereikia nieko aiškinti, o ir aiškinti nėra ką, nes pati nesuprantu to keisto „grįžimo į namus“ jausmo, pirmą kartą pamačius Sedoną.
Apsigyvenau kažkur „laukuose“. Iki Sedonos centro 15 min. automobiliu. Airbnb „hostai“ – dar jaunas lenkas Darekas ir jo azijietė žmona Katy. Prieš mano lovą kabo didelis kilimėlis su vaikišku Krišnos atvaizdu ir „Hare Krišna“ mantra. Į namus negalima atsinešti mėsos, žuvies, kiaušinių. Numečiau daiktus ir kritau į lovą. Mano organizmas griežtai pareiškė, kad nori ilsėtis, gydytis ir tiesiog nieko neveikti. Nusiprausus priguliau ir kaip negyva, užmigau vos šeštą valandą vakaro, apimta keisto emocinio išsekimo. Tik praėjus dvylikai valandų, mane pažadino paukščių čiulbesys ir tylūs namo gyventojų balsai. Sedona…
