Paskutinė 2015-ųjų gegužės diena. Skaisčiai šviečia saulė, truputį virš 30C, bet kadangi nėra drėgmės, tai oro temperatūra visai maloni. Dareko ir Katy moliniame namelyje net nėra kondicionieriaus ir jo visai nereikia. Molis sugeria bereikalingą karštį.
Norėčiau gyventi tokiame namely, tokioj žavioj ir ramioj vietoj. Gamta čia tiesiog amą atimanti. Jau kaip ir pripratau prie kaktusų, o kur dar aukštai į saulę išsistiebę jukų žiedai ir žydintys šalavijai. Kai pirmą kartą pamačiau juos žydinčius, pagalvojau, kad tai levandos.:)
Besigrožėdama egzotiškais augalais, išeinu į pagrindinį kelią ir bandau tranzuoti. Gal tik po kokio pusvalandžio pagaliau sustoja mažas mašiniukas. Išsikalbam su jo vairuotoja. Prieš kelis metus mirė Jos sūnus ir vargšė motina, tuo metu gyvenusi Kalifornijoje, niekaip negalėjo nusiraminti. Draugė pakvietė atvažiuoti į Sedoną ir čia Raudonosios uolos grąžino Jai dvasinę ramybę. Sedona…
Sedona yra nedidukas miestelis, turintis daugiau nei 10 000 gyventojų. Dar 5tūkst. gyvena kaime prie Ąžuolų šaltinio, kur ir aš glaudžiuosi.Ir tokia maža gyvenvietė turi apie 200 New Age dvasinės pakraipos verslo vietų. Tai ir parduotuvės, ir būrimo salonai, privatūs netradicinio gydymo kabinetai ir pan. Galima sakyti, kad Sedona yra New Age dvasinio judėjimo sostinė ir tapo ja neatsitiktinai, nes dar senieji kontinento gyventojai, šią vietovę, kadaise vadintą Nawanda, laikė šventa. Iš visos Š.Amerikos, kurią tuomet vadino Vėžlių sala, žmonės stengdavosi apsilankyti čia bent kartą gyvenime tam, kad nusilenktų Didžiajai Dvasiai ir išklausytų Jos nurodymus. Kadaise čia lankėsi Žvaigždžių žmonės, nes čia yra vieta,iš kur galima patekti į kitas dimensijas,be to čia yra labai specifinė energetika. Lemurijos laikais, Sedona buvo sala, vadinama Krikštoliniu Šviesos miestu.
Sena legenda teigia, kad pasaulyje yra 4 vietos,vadinamos „galios taškais“. Du iš jų yra pozityvūs ir du negatyvūs. Du pozityvūs taškai yra Kauai Havajuose ir Sedona. Būtent čia gimsta vaivorykštės. Žmonės čia tampa nepalyginamai jautresni ir gali realizuoti savo svajones ir tikrąjį pašaukimą. Raudonosios uolos yra tarsi magnetas, traukiantis žmones, nes čia yra Didžiosios Dvasios namai. Čia žmogus pamato savo tikrąjį „aš“ ir suvokia savo potencialą.
Dabartiniai spiritualistai į Sedoną pradėjo kraustytis praėjusio amžiaus 6-to deš.pab., paskatinti tų, kurie čia jau anksčiau atrado savo „tikruosius namus“ ir išleido apie tai knygas, straipsnius, talk show. Viena iš pirmųjų persikėlėlių – Mary Lou Keller, įsikūrė Sedonoje 1957m. Atsitiktiniai keliautojai atvykdavo į M. Keller namus ir prisipažindavo, kad patys nežino, ko čia atvažiavo. ( Kaip ir aš. 🙂 ) Kai kuriems „automobilis tiesiog pasukdavo į kalno pusę“. Mary Lou pradėjo rašyti dvasiškai orientuotų žmonių sąrašą, pažymėdama kiekvieno iš jų interesus ir sugebėjimus. Tarp tų apsilankiusių, buvo daug metafizikų, astrologų, hilerių, mediumų ir pan. M.Keller įkūrė Sedonos Šviesos bažnyčią. Netrukus Sedonoje atsirado ir daugiau netradicinių bažnyčių, bei religinių grupių. Yra čia ir indėnų kilmės šamanų, yra budistų, krišnaitų, yra tarptautinis korėjiečių Dao centras. Atsirinkti, kas čia yra tikrai rimta ir tikra yra nelengva, nes, kaip jau įprasta, šalia dvasinio gyvenimo dažnai prisišlieja paprasčiausias biznis. Žmonių čia, iš viso pasaulio, atvyksta daug ir kainos yra žiaurios viskam. Gerai, kad pačių uolų dar niekas neprixvatizavo. Galima į viską žiūrėti nepatikliai ir su ironija, bet jau vien geografiškai Sedona yra neeilinė vieta. Sonoran dykuma netikėtai pradeda kilti į viršų ir pereina į didžiulę, raudonų uolų įrėmintą aukštumą, kur ir klimatas kur kas malonesnis, bei švelnesnis ir kur net vynuogės auga.
Viso to aš tuomet dar nežinojau ir tik dairiausi, plačiai išplėtus akis aplink, bandydama susigaudyti ir kur aš čia pataikiau, ir kaip man, neturint mašinos, aprėpti kuo daugiau mane supančio grožio. Pats Sedonos centras man didelio įspūdžio nepaliko. Daug suvenyrų krautuvėlių, kavinių ir neradau paprasčiausios parduotuvės, kur galėčiau nusipirkti vandens. Užtat vienoje iš dailės galerijų radau… gintarinius auskarus, kurie buvo parduodami su nuolaida ir prie jų pažymėta, kad „navaho indėnai nuo seno mėgo gintarą“. Kažkaip nelabai tuo patikėjau, bet buvo auskarai pasirodė originalūs ir nematyti, tad pasipuošiau „indėnų“ darbu. 🙂
Didžiausia dienos atrakcija manes laukė jau vakarop, kuomet išvažiavau pasivažinėti džipu po „kareivio kelią“ iki „pragaro virtuvės“. Įdomu ir įspūdinga. Gal net kažkaip perdaug tų įspūdžių buvo, nes didelė jų dalis netrukus išsitrynė iš atminties, o ir į savo nakvynės vietą grįžau vėl siaubingai pervargusi ir neįsivaizduodama , ką reikės daryti toliau.Mašinos neturiu, visuomeninio transporto nėra, tranzuoti čia nepopuliaru, pėsčiom nelabai kur nueisi, o mano „hostai“ už pavežiojimą užsiprašė tikrai pernelyg daug. Beliko tikėtis, kad Mano Pasaulis kažkaip pasirūpins manimi…
