Ir taip, beriedant 66 keliu, privažiuojam Hualapai tautos rezervaciją. Hualapai – tariama „wa-la-pie“, tai „aukštų medžių žmonės“. Žinoma, dykumoje aukštų medžių nerasi, bet prie Juodųjų kalnų auga daug ponderosa (geltonųjų) pušų, kurių aukštis siekai net iki 72 m. Tad galima juos vadinti ir „geltonųjų pušų žmonėmis“.:) Nedidelė ta tauta, vos daugiau nei du tūkstančiai piliečių, bet jų žemės apima daugiau nei mln akrų, kas bėra tik penktadalis iš buvusių penkių mln, nusidriekusių iki pat Juodųjų kalnų San Francisko viršūnės.( po poros dienų, iš tolo pamatysiu ją, vis dar sniegu pasidabinusią). Genties žemėms priklauso ir 108 mylios Colorad’o upės, tekančios Didžiojo kanjono dugnu. Beveik prieš trisdešimt metų hualapai nusprendė, kad iš to galima uždirbti pinigų, tad įkūrė turizmo centrą ir pradėjo ruošti ekskursijas, bei išdavinėti leidimus, norintiems apsilankyti vakarinėje Didžiojo kanjono dugno dalyje.Pagal senuosius hualapai padavimus, Didžioji dvasia sukūrė vyrą ir moterį, pagal savo atvaizdą,kaip visiškai lygius asmenis, Didžiojo kanjono dugne. Kad išgyventų, jie abu turi remtis vienas į kitą, gerbti vienas kitą, kartu džiaugtis ir padėti vienas kitam. Sujungti plaukai daro vyrą ir moterį viena esybe. Kanjonai yra šventi ir į juos turi būti žiūrima su pagarba.
Atvažiavom į administracinį vietinės gyvenvietės centrą Peach Springs.
Tokiuose namukuose gyvena geltonųjų pušų žmonės. Tiesa pasakius, nesuprantu, kodėl „ponderosa“ taip kvailai verčiasi į lietuvių kalbą. Visai ne geltonos tos pušys, o žalios žalutėlės ir labai gražios.
Leidimas jau gautas, tad palikę gyvenvietę įsukam į seną, dulkėtą kelią, kur tik visokio kalibro visureigiams ir į juos panašiems tesivažinėti. 🙂 Nepaisant dulkių ir kratymo, nuotaika neįtikėtinai puiki, nes aplink toks niekada nematytas, rūstus ir kartu nenusakomas grožis. Kokio dar Marso bereikia ? 🙂
Kažkokį ypatingą virpulį, dar nuo viešnagės Zione, man kėlė va tokios kūgio formos kalvos, vizualiai primenančios moterišką krūtį. Man kažkodėl atrodo, kad tai ir yra Motinos Žemės krūtys, tarsi stebuklingu pienu, savo moteriška energija prisotinančios paslaptingas dykumos vietas.
Įdomu dar tai, kad dykuma neįtikėtinai žalia. Kažkaip įsivaizduodavau, kad ten tik smėlis ir vos kokia viena kita viksva, o čia ir kaktusai, ir kažkokie krūmeliai, ir žolytė. Nutariau, kad man tiesiog pasisekė, kad atvažiavau čia gegužės pabaigoje, bet, praėjus metams, atvažiuosiu į kitą Arizonos dykumą ir dar labiau nustebsiu, kad net rugpjūčio antroj pusėj yra kam žydėti ir žaliuoti. Neįtikėtina. 🙂
Kelias veda vis žemyn, žalumos vis daugėja ir galiausiai pasirodo tiesiog keliu vinguriuojantys seklūs upeliūkščiai. Privažiuojam Didžiojo kanjono dugną.
Būk pasveikinta didžioji, Colorado upe !
Beprotiškai žydras dangus, žalsvas upės vanduo, stūksančios kanjono sienos ir prie vandens, besiruošiančių išplaukti jaunų žmonių grupelė. O kaip norėčiau ir aš paplaukioti tais didžiuliais plaustais. Gal kada…
Pasidžiaugę nuostabia gamta, traukiame atgalios. Ir čia manęs laukia dar vienas nuotykis, laukinio asilo pavidalu. 🙂 Prieš mūsų lėtai judantį mašiniuką, viduriu kelio atšuoliuoja asilas. Aš vos nesucypiu iš džiaugsmo, prašau sustoti, Julianas sustoja, bet tuoj uždaro visus langus, nes asiliokas nori lysti vidun. Neturime kuo jo pavaišinti, tad tik nufotografuoju per automobilio langą ir negalliu atsidžiaugti, kad man pasisekė sutikti tokį laukinės gamtos atstovą.
Vėl sugrįžus į 66-tą kelią, mintimis atsisveikinu su mistiniais Joshua medžiais ir lekiam į Las Vegas.
Jaučiuosi labai laiminga. Gal man koks dykumos poreikis, kad aš taip ja džiaugiuosi, o ir tikrai džiaugtis yra kuo. Nuotraukos neperduoda viso to grožio ir ypatingos atmosferos. Aš nežinojau, kas yra dykuma. Dabar truputį prie jos prisiliečiau ir esu tikrai tuo labai patenkinta. Atsisveikinant po nuostabios ekskursijos, rumunų kilmės gidas Julijus palinkėjo : „Tik netapk normali“. :) Greit netapsiu. 🙂
2015.05.28.
Štai tokią atrakciją siūlo Hualapai turizmo centras.
