MANO KLAJONĖS,

Skaitydama rašinius apie Ukrainą, dažnai juose randu sąvoką „vieninga tauta“ ir kaskart truputį suglumstu, mat nelabai įsivaizduoju, kokia ta ukrainiečių tauta.Bėda tame, kad keli mano jaunystės metai prabėgo dar sovietmečiu ir aš net spėjau padirbėti turizmo sferoje – rodžiau SSSR tautų atstovams Lietuvą.( Net baisu prisipažinti,kad aš tokia naftalininė senolė. 🙂 ) Taigi tarp visų tų tautų, gana dažnai pasitaikydavo ir ukrainiečiai. Tai buvo tauta kuri labai ryškiai dalijosi į dvi dalis- Rytų ir Vakarų. Vakariečiai net su manim kalbėjo ne rusiškai, bet ukrainietiškai, domėjosi Lietuvos istorija bei etnografija, o grįždami iš ekskursijos, autobuse dainuodavo melodingas ukrainiečių liaudies dainas. Rytiečiai gi, net tarp saves kalbėjo beveik tik rusiškai, dainų nedainavo ir domėjosi daugiau parduotuvėmis, nei etnografija. Prisipažinsiu, kad nelabai juos mėgau.Man ir pačiai teko lankytis Kijeve, Odesoje, Kryme, Lvove, Užkarpatėje ir nepajusti tikro ukrainietiško bendrumo tarp tų skirtingų,respublikos vietų. Tad dabar, skaitant apie „vieningą ukrainiečių tautą „, man buvo labai smalsu – ar tikrai viskas taip pasikeitė. Kažkaip nesitiki, kad šalyje yra tik patriotai ir „tytuškos“, o nebėra tiesiog kitaip mąstančių žmonių. Norėdama tai išsiaiškinti, pasikviečiau kavos puodeliui savo gerą pažįstamą Anną, kilusią iš Rytų Ukrainos. Graži, vos trisdešimtį perkopusi moteris, jau dešimt metų gyvena JAV su savo vyru ukrainiečiu, bet abu nepakeitė pilietybės ir žada kada nors sugrįžti į gimtąją šalį, kur liko giminės ir artimieji. Suprantama, kad pagrindinė mūsų pokalbio ašis, buvo įvykiai Jos gimtojoje šalyje. Maidanas Annai visai neasocijuojasi su ukrainiečių tauta, o tik su „zapadencais“ – Vakarų Ukrainos gyventojais, kuriuos ne itin mėgsta Rytų Ukrainos gyventojai ir dabar organizuoja prieš juos savigynos būrius. Jos gimtajame mieste kažkas naktį nuvertė Lenino paminklą, palikdami nuniokotą aikštę, kurią nežinia kada ir už kokius pinigus, kas sutvarkys. Norėjo nuversti ir merą, nes „visi visur verčia“, bet merą pavyko apginti. „Zapadencai“, Annos lūpose skamba panašiai, kaip lietuviški „-palaikiai“.“ Mes nesam viena tauta, – sako Ji. – Mes turim skirtingą kalbą, skirtingą istoriją, skirtingą kultūrą.“ “ Kodėl tu taip nemėgsti „zapadencų“? – klausiu. “ 1997-aisiais, – pasakoja Anna, – aš buvau studentė, kuomet buvo išleistas įsakymas, visiems Aukštųjų mokyklų studentams laikyti egzaminus ukrainiečių kalba. Aš geriausiai mokiausi savo grupėje, bet nemokėjau ukrainietiškai.Man tai buvo svetima kalba, nes mūsų šeima, kaip ir didžioji dauguma mano miesto gyventojų, namie kalbėjo rusiškai. Aš negalėjau per kelias dienas išmokti tą juokingą man kalbą,man rūpėjo gerai pasiruošti egzaminams. Mano specialybės dėstytojas, pasitikėdamas mano žiniomis, siūlė man iškalti vieną bilietą atmintinai, aš atsisakiau. Iš principo…Mano žinios buvo įvertintos ženesniu balu, vien todėl, kad aš atsakinėjau rusiškai.Sekančiais studijų metais buvo dar bjauriau, nes didelė dalis dėstytojų buvo rusakalbiai, o paskaitas privalėjo skaityti ukrainiečių kalba. Išsiversdavo viską pažodžiui ir skaitydavo iš popieriuko. O mums būdavo gėda. Mano mama nemokėjo ukrainietiškai. Ji buvo matininkė, skambindavo man iš darbo ir prašydavo, kad aš paimčiau žodyną ir išversčiau į ukrainiečių kalbą jos ataskaitas pažodžiui. Aš versdavau ir verkdavau, ir jaučiausi pažeminta. Būtent dėl to pažeminimo jausmo, aš ir išvažiavau į Valstijas.Aš esu ukrainietė, aš myliu savo šalį, bet aš nenoriu turėti nieko bendro su „banderininkų bezpriedelu“ Man raudonos/juodos banderininkų vėliavos simbolizuoja fašizmą. Aš ir mano namie likę artimieji, norim būti savimi, o ne tapti tokiais, kokie yra Vakarų Ukrainos gyventojai. Mes tiesiog kitokie.“
Tuo mūsų pokalbis su Anna ir baigėsi. Aš nuoširdžiai linkiu laisvės ir gerovės Ukrainai.Tokiai,kur vieningai ir draugiškai,su pagarba vienas kitam gyventų, tokiom panašiom slavų kalbom, kalbantys žmonės ir ne tik jie.

Tags: "tytuškos", Ukraina