MANO KLAJONĖS,

Be žado skaitau naujausią Viktoro Pelevino knygą „Batman Apollo“ ir vis pagalvoju apie Ukrainą…Siūlau jums nedidelę ištrauką. Atsiprašau už mėgėjiško vertimo klaidas.
“ -Valdančioji ideologija žmonėms primeta bazinį prieštaravimą, dualią opoziciją, kurios terminais žmonės turi matyti pasaulį. Diskurso užduotis yra padaryti neįmanomu išsisukimą nuo priverstinės suvokimo mobilizacijos. Kitaip sakant, pašalinti alternatyvaus suvokimo galimybę. Tai absoliučiai būtina normaliam žmogaus smegenų funkcionavimui. O pas mus iškilo su tuo problemos. Kovodami už širdis ir protus, diskurso darbuotojai reikalauja iš žmogaus atsakyti „taip“ arba „ne“, nes visas žmogaus mąstymas, tarsi elektros srovė, turi tekėti tarp šių dviejų polių. Bet iš esmės atsakymai yra trys – „taip“ , „ne“ ir “ eik tu na… “ . Kai tai ima suprasti pernelyg daug žmonių, tai reiškia, kad jų smegenyse atsirado liuftas.( laisvatarpis). Mūsų kultūroje jis pasiekė kritinį lygį ir jį būtina sumažinti.
Normalioje visuomenėje galimybė pasiųsti „na…“ užblokuota, beveik kaip trečioji akis. O pas mus Rusijoje…To pasekoje diskurso ir glamūro vaidmuo visuomenei darosi vis labiau pastebimas. Maža to, žmonės pradeda suprasti, kad diskursas ir glamūras jiems yra brukami prievarta. Tokia padėtis negali ilgai tęstis. Jei magiškos grotelės tampa matomos, jos praranda savo magiškumą. Mums reikia išvesti diskursą ir glamūrą iš seklumos. O kad diskursas ir glamūras efektyviai atliktų savo funkciją, žmogus neturi žiūrėti į juos kritiškai ir juo labiau neturi mąstyti apie jų kilmę. Žmogus privalo iš paskutiniųjų stengtis pasiekti aukštą diskurso lygį ir neapsileisti glamūre. Toks troškimas turi tapti jo esybės pagrindu. Nuo jo turi priklausyti žmogaus savivertė ir socialinės perspektyvos.
– Sutinku, – tarė Elilis Maratovičius.- Darykite reikiamus pakeitimus.
– Šiandien mes jau nebegalime išspręsti šios problemos paprastu koregavimu. Viskas dėl to liufto. Pirmiausia reikia jį pašalinti, t.y. sutraukti žmonėms smegenis bet kokiu primityviu būdu. Parodyti žmonėms kokį skudurą ant švabros ir pareikalauti apsispręsti – „taip“ ar „ne“. Griežtai ir vienapusiškai, ir kad niekas net nedrįstų pagalvoti apie trečiąjį variantą.
– O kaip tai padaryti ?
– Reikia prijungti prie diskurso ir glamūro trečią jėgą – protestą. Mums yra reikalingi 1968-ieji metai.
– 1968 – ieji ???!! Gal norite , kad aš dar ir tankus jums įvesčiau ??!!
– Ne, mums nereikia tankų. Mums reikia studentų. Mes neperžengiame pasaulinės patirties rėmų.Visos šiuolaikinio pasaulio ideologijos stengiasi užimti tokią vietą, kurioje jų nebūtų galima analizuoti ir išjuokti. Metodų yra daug – jausmų įžeidimas, lavonai, labdara, protestas ir t.t. Mūsų situacijoje labiausiai tinka protestas. Kažkas yra pasakęs, kad moralinis nepasitenkinimas, kiekvieną idiotą pripildo savo vertės pajautimu.Būtent to mes ir turime siekti. Šiandien kiekvienas yra pasiryžęs išjuokti glamūrą ir diskursą, bet niekas nedrįs juoktis iš kilnaus nepasitenkinimo dėl neteisybės ir žmonių engimo. Pilietinis protestas tai technologija, kuri leis pakelti diskursą ir glamūrą į neįsivaizduojamas moralines aukštumas, o tai padės mums apdovanoti kiekvieną ekrano durnių moralinio teisumo jausmu. Tai ir pašalins iš smegenų visą liuftą. Mums nebereikės „taisyti tvorelės“. Žmonės patys sutaisys ir padažys, ir sniukius patys sau išsidaužys. Į protestą yra būtina įtraukti bomondą, tai mobilizuos plačius miesto varguomenės sluoksnius. Protestas – tai nemokamas glamūras varguomenei. Vargingiausieji demokratiškai susitinks su turtingiausiais dėl bendros kovos už teisingą reikalą. O susilieti su turtingaisiais ir įžymiaisiais, net nereikia reale, užtenka interneto. Valdoma glamūrinė revoliucija, tai tokia pat daug žadanti kryptis, kaip ir atominė sintezė.
– Paaiškink, kas ta glamūrinė revoliucija, – paprašė Elilis Maratovičius.- Ją ką, glamūrinės bliadės daro ?
– Ne. Tiesiog pati revoliucija tampa glamūru. Ir glamūrinės bliadės supranta, kad jei nori likti glamūrinėmis, tai privalo tuoj pat stoti į revoliucijos pusę, nes kitaip jas išjuoks. Mums reikalingas nesibaigiantis reality show, blizgantis visomis diskurso ir glamūro šviesomis gatvėse, kuriomis vaikšto televizijos žiūrovai. Ir toks show, kuris privers jame dalyvauti net žmones, niekinančius šį žanrą. Ir tai bus toks reality show, kurio niekas neišdrįs pavadinti tikruoju vardu, nes jis apims visą realybę, kurią mes teisingu būdu rodysime jai pačiai, panaudodami žiūrovą, ne kaip konkretų adresatą, o kaip gigantišką įdėklą. Ir kai tik žiūrovas pajus, kad jis nėra adresatas, kai tik supras savo vietą, jam net į galvą neateis mintis, kad jis yra apgaudinėjamas. Juo labiau, kad panorėjęs jis galės ir pats kažkam duoti į dantis.
-O kaip mes įtrauksim glamūrą į protestą ? – paklausiau aš.
– Jis įsitrauks pats. Žiūrint iš glamūrinio taško, protestas tai tiesiog nauja teisinga nesąmonė, kurią reikia nešioti, nes jei nenešiosi, tai iškrisi iš realybės.
– O kaip mes tą revoliuciją suvaldysim ? O kas, jei ji per daug įsisiūbuos ir „apvers valtį“?
– Nebijokit. Glamūrinė revoliucija visai nepavojinga, nes baigiasi tada, kuomet protestas išeina iš mados. Be to mes juk ne tik pop žvaigždes darome revoliucionierėm. Mes darom iš revoliucionierių pop žvaigždes. Kokia po to revoliucija ? Tuomet jie daugiau apie teisingą šukuoseną galvos, o ne apie telegrafo užgrobimą.
– Ne telegrafo, o twiterio. Kuomet žadate pradėti ?
– Žiemą. “