MANO KLAJONĖS,

Žmonės visada vartojo narkotikus. Visi šamanų, žynių, orakulų ritualai buvo susieti su narkotikais. Be jų neapsieidavo ir įvairios slaptų draugijų apeigos. Narkotines medžiagas naudodavo jaunuoliams laikant vyriškumo egzaminą, kai kurių švenčių, pereinančių į orgijas, metu. Kariai beveik visada kažką kramtydavo prieš prasidedant mūšiui, kad būtų drąsesni ir po mūšio – kad atgautų jėgas. Taip pat daugelis gydomųjų žolių, kurias duodavo ligoniams, turi narkotinių komponentų. Toks laisvas požiūris į narkotines medžiagas tęsėsi tūkstantmečiais ir dar šiandien išliko kai kuriose archaiškose gentyse.Kaip nekeista, bet esant tokiai laisvei, žmonės neturėjo tokių problemų, kokias šiandien turime mes. Bėdos prasidėjo maždaug prieš 200 metų Kinijoje. Tik sukūrė žudančius narkotikus ne kinai, o anglai Indijoje ir pradėjo gaminti specialiai kiniečiams. Kinų imperija tuo metu turėjo viską, ko jai reikėjo ir netroško jokio svetimo importo, juolab, kad kitų tautų žmones, kiniečiai laikė barbarais. Ost Indijos kompanija, valdžiusi Indiją Anglijos karaliaus vardu, vežė iš Kinijos arbatą ir prekiavo ja visame pasaulyje. Mokėti už arbatą tekdavo gana brangiu, tais laikais, sidabru. Anglų prekybininkų tai netenkino ir jie ieškojo kažko, kuo būtų galima sidabrą pakeisti. Kažkuriam iš jų atėjo į galvą mintis – supažindinti Kiniją su opiumu.Indai be didelių problemų naudojo opiumą tūkstančius metų ir nekentėjo dėl rimtų priklausomybių. Ost Indijos kompanija, ieškojo būdų kaip padidinti priklausomybę nuo opiumo ir sukurti tokią jo rūšį, kad kiniečiai negalėtų be jo gyventi ir keistų vis daugiau ir daugiau nuodo, į brangią arbatą. Pabandė sumaišyti opiumą su arbatos lapais ir rūkyti, ( indai nerūkė). Rūkomas narkotikas greičiau patekdavo į kraują ir jo veikimas buvo kur kas stipresnis, bet to neužteko, nes morfinų dozė buvo nepakankama. Viskas pasikeitė, kuomet anglai išmoko išvalyti opiumą, padidindami morfinų kiekį 50 kartų.Naująjį narkotiką buvo lengva rūkyti, jis greit patekdavo į kraują ir sukeldavo kur kas didesnį malonumo jausmą, nei paprastas opiumas, tuo pačiu sukeldamas ir organizmo priklausomybę.
Didžioji Kinija krito su kaljanu lūpose, opiumo rūkyklose. Bandymas atsisakyti įvežamų narkotikų nepavyko. Abu XIX a. vidury vykę „opiumo karai“ baigėsi kiniečių pralaimėjimu, nes narkomanai negalėjo kariauti. Didžiulė imperija, tūkstantmečius neįsileidusi į savo teritoriją “ barbarų“ užsieniečių, tapo „pereinamu kiemu“. Anglų, prancūzų, rusų, amerikiečių kariuomenės žygiavo po po žlugusią šalį skersai ir išilgai, beveik be pasipriešinimo. Kinijos žmonės tuo metu „gaudė kaifą“.
Kiniečiams skirtas nuodas pateko ir į Vakarų pasaulį, kuriame narkotikų savo malonumui, jau šimtus metų niekas nenaudojo. iš pradžių opiumas Europoje nesukėlė didelio entuziazmo ir Ost Indijos kompanija aprūpindavo juo Didžiąją Britaniją daugiau medicinos
reikmėms. Būtent medicininiai preparatai, pagimdė narkomaniją Europoje, nes jais gydė viską – nuo skausmo ir depresijos iki sifilio. Pacientai tapdavo narkomanais, tik ne tokiais beviltiškais kaip kiniečiai, nes opijų ne rūkė, o gerdavo „vaistus“. Siekdami išvengti ligonių priklausomybės nuo narkotikų, gydytojai 1870-aisiais metais pasiūlė įvesti medikamentus į organizmą švirkšto pagalba. Norėjo geriau, o gavosi kaip visada…Priklausomybės pradėjo vystytis greičiau ir tapo kur kas stipresnės. Kuomet sukūrė heroiną, jo kūrėjai buvo tikri, kad jau heroinas tai tikrai pripratimo neiššauks, tad nuo 1920- ųjų metų heroiną leisdavo tiesiai į veną…
Gerai, kad mūsų protėviai nesukūrė švirkšto, o narkotinius augalus tik kramtė, kitaip neaišku kokie mes būtume šiandien ir ar išvis būtume…
( pagal užsienio spaudą)

Tags: narkomanija opiumas