Feed on
Posts
Comments

FullSizeRender-178

Numigus vos kelias valandas, vėl lekiu ieškoti, kas čia mane kur nuveš. Su vakardiena nepalyginamas komfortas – patogus APT limo iš Adventure photo tours ir nedidele kompanija. Patogiai įsitaisau šalia gido- vairuotojo Julijaus, kuris pasirodo besąs iš Rumunijos. Įsikalbam ir Julijus papasakoja, kaip emigracijos pradžioje, važiavo iš Rytinės pakrantės į Angelų miestą, pradėti naujo gyvenimo,bet pakeliui sustojo kelioms dienoms Las Vegas’e ir …niekur toliau nebevažiavo. Tiek sužavėjo dykuma, o ypač Ugnies slėnis, kad nutarė surasti galimybę visą tą grožį kuo dažniau regėti. Svajonė išsipildė. Julijus jau ne pirmas, mano sutiktas europietis, apžavėtas vietinės gamtos. Vakar prie Didžiojo kanjono krašto, mus rausvu džipuku vežė vokietis, kuris irgi atvažiavo į šias vietas ir nebegalėjo niekur išvažiuoti. Dar vieną vokietį, tikrą berlynietį, vėliau sutiksiu Sedonoj, o pasakojimas apie tai, kaip „atvažiavau ir nebegalėjau iš čia išvažiuoti“ taps įprastu, bekalbant su kokiu nauju pažįstamu.:) Laukinių vakarų magija netrukus užvaldys ir mano sielą, tik man išvažiuoti teks…
Na bet kol kas visa ko tik pradžia. Mūsų mašiniukas šauniai rieda į priekį, vėl pravažiuoju Hoover užtvanką ir įspūdingą tiltą per Colorado upę.

FullSizeRender-164

Besidairant,į pro langus bėgančios, Mojave dykumos vaizdus, Julijus praneša, kad privažiavom legendinį 66-ąjį kelią. Tuomet dar net neįtariau, kad ateis diena, kuomet tarsi atsitiktinai sužinosiu, kad Santa Monikoje yra oficialus šio kelio pabaigos ženklas ir paskutinę minutę lėksiu jo ieškoti, kol galiausiai surasiu ir išdidžiai galėsiu pasakyti, kad buvau šio kelio pradžioje Chicagoj’e, vėliau kirtau , važiuodama traukiniu į Jutą, pabuvojau vienoje iš įdomiausių atkarpų- Arizonoje ir galiausiai Kalifornijoje. Bet tai bus tik už gero mėnesio. 🙂
Viena iš JAV pirmųjų transkontinentinių magistralių buvo 66-as kelias, pradėtas tiesti dar 1926-aisiais. Tuomet jį vadino National Old Trails Highway. Daugiau nei tris dešimtmečius, apimančius pokario ir prieškario laikotarpį, šis kelias buvo vadinams „Main street of America“, kadangi vinguriavo per mažus Midwest ir Southwest miestelius, kurių pakelėse buvo išsidėstę šimtai kavinių, motelių, benzino kolonėlių ir visokių turistinių atrakcijų.Ši savotiška materiali laiko takoskyra tarp senosios ir šiuolaikinės Amerikos, matė tikrai daug.Didžiosios depresijos metais, „The Mother Road“ ( John Steinbeck) traukė šimtai tūkstančių fermerių su savo šeimom, kuriuos „the Dust Bowl“, (serija katastrofiškų dulkių audrų,sukeltų sausros bei pernelyg intensyvios žemdirbystės ir siaubusių JAV prerijas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.)privertė palikti savo ūkius ir traukti ieškoti laimės į Kaliforniją, nes nuo išartų prerijų, nesant jokių medžių ir krūmų, vėjas pakeldavo neįtikėtinai didelius sluoksnius žemės, kuri didžiuliais juodais debesimis būdavo kartais nunešama net į New York’ą ir Washington’ą DC. 1935.04.14.JAV istorijoje yra žinoma kaip „juodasis sekmadienis“, nes tą dieną dulkės uždengė saulę teritorijoje nuo Kanados iki Texaso…Tarp prerijų gyventojų, ypač Kanzase ir Oklahomoje ėmė sparčiai plisti dulkių keliama pneumonija. 1935-aisiais apie 80% dirbamos Didžiųjų lygumų žemės buvo daugiau ar mažiau paliestos erozijos. Tą sunkų, žmonių pralaimėjimo gamtai laikotarpį, aprašė J.Steinbeck savo romane „The Grapes of Wrath“.Žmonių migracija į Kaliforniją tuo metu buvo didesnė nei žymiosios Aukso karštligės laikais. Na bet aš jau nukrypau į šoną. 🙂 Tiesiog įdomi pasirodė ta tuomet didžiulė amerikiečių bėda, apie kurią, manau, kad retas iš mūsų yra girdėjęs. Kita didelė amerikiečių migracijos banga, nuvilnijo šiuo keliu po Antrojo pasaulinio karo, kuomet iš industrinių Rytų,tūkstančiai patraukė į Pietų Kaliforniją, iš „Rust belt“ į „Sun belt“. Geresnio gyvenimo juk norėjosi visiems ir visada. 🙂 Nuo 1960-ųjų metų ši daugiau nei 2000 mylių magistralė, atkarpa po atkarpos buvo uždaroma, kaip greitkelis, pakol 1984-aisiais oficialiai prarado automagistralės statusą ir buvo pervardinta į „Historic Route 66“.
Grįžtu prie savo įspūdžių. 🙂 Julijus paskelbė, kad esame prie Kingman’o kur įsikūrusi įžymioji Hackberry parduotuvė, o joje 66-ojo kelio muziejus. Parduotuvė buvo vadinama „“mother lode of mother road memorabilia”.Niekas čia jau nebepardavinėja benzino, bet vintažinės pompos senojoje kolonėlėje tarsi laukia savo klientų. Visą vaizdą tiek lauke, tiek parduotuvės viduje galima apibūdinti vienu žodžiu – crazy. 🙂 Seni surūdiję automobiliai, visokie ženklai ženkleliai, plakatai, vienžo tokis mielas širdžiai bardakėlis , turintis savo nepakartojamą aurą. Kas lankysitės šiose vietose, būtinai nepraleiskit progos stabtelėti čia bent keliolikai minučių ir leisti save apžavėti 66-ojo kelio magijai.

FullSizeRender-163

Senovinis muzikinis automatas.

IMG_4225

Prostitutės licenzija

IMG_3835-2

FullSizeRender-172

FullSizeRender-173

FullSizeRender-174

FullSizeRender-171

FullSizeRender-186

FullSizeRender-162

Įspūdingas vyrų WC vidus. Turbūt ne vienas norėtų tokio… 🙂

FullSizeRender-84

Moterims liepiama važinėti lėtai, žiūrėti į vaikus ir gyvulius. O vyrai tegul patys saugosi.:) Įdomu dar pasidarė, kaip tais laikais klozeto sėdynes sterilizuodavo.

FullSizeRender-181

Mielai būčiau pasivažinėjusi šiuo mašinuku. 🙂

IMG_3845

FullSizeRender-114

Tą saulėtą 2015-ųjų gegužės 28-tą aš ne tik apsilankiau Didžiojo kanjono dugne,apie ką bus antroje dalyje, bet ir beviltiškai įsimylėjau Mojave ( liet.Mohavių) dykumą, kaip ir čia pirmą kartą gyvenime pamatytą, mano nežinotą Joshua medį. Bet apie dykumą dar parašysiu vėliau, kaip ir apie mistinius Joshua, kurie liko kaip vieni iš didžiausių, mano pažinties su Vakarine JAV dalimi, įspūdžių.

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos