Po kelių valandų užsimesiu kuprinę ir išeisiu sutikti savo svajonės – apkeliauti vakarines JAV valstijas. Pradėsiu nuo Jutos, paskui Nevada, Arizona, Vajomingas,Montana, Kalifornija, Naujoji Meksika. Gal pavyks „užgriebti“ ir daugiau valstijų. Nežinau, nes per porą savaičių sumečiau konkretų planą tik pirmoms dešimt savo kelionės dienų, o paskui tiesiog žiūrėsiu pagal aplinkybes. Laikas pas mane neribotas, riboti tik finansai. 🙂 Tikiu, kad viskas bus taip, kaip rašo mano „pradinių klasių“ Mokytojas Paulo Coelho:
„Kartais mes pabundame vidury nakties su mintim, kad norėtųsi būti paukščiu ir nuskristi į kokią išsvajotą vietą arba kaip gera vėjui, kuris atsiranda tarsi iš niekur ir bet kada gali pakeisti savo kryptį.Gera įsivaizduoti, kad kažkur yra vieta, kur mes galbūt kada nors nuvyksime. Kartais Sėkmės angelas mums primygtinai liepia keistis, siūlo pradėti naują gyvenimą, bet mes tuoj prisimename , kad turime daugybę darbų ir rūpesčių, kad mes turime pateisinti tėvų lūkesčius, būti pavyzdžiu savo vaikams ir neišsukti iš tiesaus kelio. Mūsų artimieji nori iš mūsų pastovumo ir tvirtybės, įveikiant visas bėdas ir negandas. Ir mes didžiuojamės savimi ir priimame pagyrimus už tai, kad permainas priešpastatėm ramiai kasdienybei. Deja, tai yra klaida, nes tikrasis kelias – tai gamtos kelias, o ji yra besikeičiantis, kaip smėlio barchanai dykumoje.
Gamta liepia mums keistis ir tie, kurie nebijo Sėkmės Angelo, supranta, kad reikia eiti pirmyn, nepaisant savo baimės ir abejonių. Nepaisant galimų pavojų.Priėmusieji iššūkį, perkainuoja savo vertybes ir įsitikinimus, nepaiso mylinčių artimųjų patarimų ir žengia pirmą žingsnį. Kai kada tai daro iš smalsumo, kai kada dėl garbėtroškos, o dažniausiai iš troškimo atrasti sau kažką naujo. Ties kiekvienu kelio posūkiu, darosi vis baisiau, bet kartu jie su nuostaba pastebi, kad ir jėgų atsirado daugiau, o nuo to ir vis didesnis džiaugsmas apima. Džiaugsmas – tai Aukščiausiojo palaiminimas, parodantis, kad mes esame teisingame kelyje. Ir baimė vis labiau traukiasi. Vis toliau beeidamas, keliauninkas pradeda jaustis atskirtas nuo kitų ir negaunantis paramos, bet savo kely jis sutinka ir daugiau tokių pat klajūnų, sužino, kad ir juos kankina tos pačios mintys ir pasijunta nebe toks vienišas. Jie kartu priima svarbius sprendimus ir su nuostaba pastebi, kad tapo kur kas išmintingesni, nei buvo anksčiau.
Ir taip diena iš dienos, kol Kelias nenustoja išbandinėti klajūno ir tampa jam palankus. Ir nuo tada kiekvienas jo žingsnis tampa apgalvotas ir sąmoningas. Ir klajūnas džiaugiasi jau nebe savo jaukiu saugumu, o savo įgytu ryžtu, drąsiai pasitikti vis naujus iššūkius. Jis pamilsta savo Kelią. Ir nesvarbu, kad galutinis kelio tikslas skęsta kažkur migloje, nesvarbu net jei kažkurią tai minutę klajūnas priėmė neteisingą sprendimą, nes Viešpats, matydamas jo drąsą, duoda jėgų ištaisyti klaidas.
„Sunkumai“-taip vadinasi senovinis įrankis, sukurtas tam, kad padėti mums apsispręsti, kas mes tokie esame. Tikėjimas sako, kad mes niekur, net sekundei nebūsime užmiršti. Kuomet viskas skęs nežinomybės migloje, kuomet mes jausimės esą benamiai ir bejėgiai, mes nepradėsime atsigręžinėti atgal, bijodami pamatyti kaip smarkiai pasikeitė mūsų sielos. Mes žvelgsime į priekį.’
Mes žinome, kad yra Tas, Kuris mumis pasirūpins. Ir bus su mumis visada ir apgins mus. Ir mes nueisim kur kas toliau, nei galvojom. Rasim vietą, kur pareka Rytinė žvaigždė ir nustebsime, kad pasiekti tą vietą, buvo kur kas lengviau, negu mes galvojome.
Nekviesta Viešnia ateis ir pas tuos, kurie keičiasi ir pas tuos, kurie ne. Bet pirmieji bent jau galės pasakyti, kad jų gyvenimas buvo pilnavertis ir jie neiššvaistė jo niekams.
O tiems, kurie galvoja, kad nuotykiai yra pavojingi, aš atsakysiu, kad jums lieka rutina, kuri užmuša anksčiau laiko.“
El Manuscrito encontrado en Accra by Paulo Coelho
