Stovėjau ant molo ir žvelgiau į debesų apgaubta įlanką. Didžiuliai balti įvairiausių formų debesys už kaimo namų kyšojo tarsi snieguotos viršukalnės.
Labai myliu tą kaimą ir graudžiai verksiu, kai vieną dieną teks su juo atsisveikinti ir važiuoti kažkur kitur. Kas savaitę bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku vis atlekiu ant to molo ir dėkoju Aukščiausiajam už grožį, nesvarbu ar lietingą, ar tokį debesuotai saulėtą, kaip šiandien.
Turbūt gamtos grožio suvokimas ir padaro žmogų ne konkrečios šalies, bet Žemės piliečiu. Kai gyvenau Lietuvoj, prie gamtos tik retkarčiais prisiliesdavau. Vis kažkur bėgau, dirbau, mokiausi, džiaugdavausi, jei retkarčiais pavykdavo į kokį žygį išsiruošti, miškan nuvažiuoti. Buvimas gamtoj buvo prabanga ir taip jau gaudavosi, kad daugiau tuo grožiu galėdavau pasidžiaugti ne namie, o svetur.
Pastaruosius trejus metus dirbu ant marių kranto. Turiu savo elniukus, kiškiukus, uolas, saulėlydžius ir paprasčiausiai negaliu jų nemylėti, kaip negaliu nemylėti kažkokio neapsakomo erdvės pojūčio, įgyto keliaujant po šiauriau esančią Rytinę pakrantės dalį.
Jei bučiau visą gyvenimą praleidus Lietuvoj, gal dabar ir sukčiau galvą dėl kažkokių sarmatų, Lietuvos ribų ir pan. Dabar visa ta nebeteko reikšmės, nes žinai, kad vietoj vieno mažo, pačio nuostabiausio, gražiausio ir mylimiausio Žemės lopinėlio, gali turėti visa planetą! Ir visa ji tavo, nes paprasčiausiai išmokai ją mylėti!
