Tęsiu pasakojimų ciklą apie savo atostogas Cape Cod’e JAV.
Neužteko man numatytos turistinės programos, tad papildomai nutariau dar kur nors nuvykti.
Pasisukiojusi Hayan’io prieplaukoje, sužinojau, kad laivu galima nuplaukti i Martha’s vineyard ir Nantucket’o salas. Kas tai per salos neturėjau jokio supratimo,bet susiplanavau aplankyti abi. Tad pirmiausia Nantucket.
Kartą milžinas vardu Maushop, prigulė ant Cape Cod’o kranto pailsėti, bet negalėjo užmigti, nes kojas erzino smėlio pilni mokasinai. Atsikėlė milžinas, nusimovė vieną mokasiną ir iškratė smėlį į vandenyną, taip atsirado Martha’s vineyard sala. Iškratė antrąjį ir supylė Nantucket salą. Ši sena Amerikos indėnų legenda man priminė vaikystėje skaitytą knygutę „Kur milžinai gyveno“. Matyt, iš tiesų jie kadaise gyveno, jei ir lietuvių, ir indėnų protėviai apie juos beveik vienodai pasakoja. 🙂
Vietiniai algonquain genties žmonės pavadino salą Natockete, kas reiškė „tolima žemė“, o vėliau atvykę anglakalbiai tik kiek kitaip pradėjo tarti šį pavadinimą. Sala palyginus nedidelė. Keturiolikos mylių ilgio ir maždaug trijų su puse mylios pločio.
1659 m. Thomas Mayhew nusipirko Nantucket’a ir net neapsilankęs saloje, pardavė ją Tristam’ui Coffin’ui ir aštuoniems jo draugams už 30 angliškų svarų ir dvi bebrų kailio kepures. Pirmieji baltieji salos gyventojai žvejojo, kovojo su vietiniais indėnais, o 1712 m. kapitonas Christopher Hussey plūduriuodamas jūroje beveik atsitiktinai nudobė kašalotą. Tai didžiausias pasaulyje plėšrusis žinduolis, kuris yra 11–20 m ilgio ir iki 20–57 tonų svorio. Jo priekinė didelės, beveik kvadratinės galvos dalis yra pilna riebalų – spermaceto. Būtent spermacetas ir pakeitė visa Nantucket’o žvejų gyvenimą, nes tai riebalai,tinkami žvakėms gaminti, o žvakių tais laikais nebuvo per daug. Taip pat šis aliejus tiko ir tuometinėms lempoms, tad Nantucket’o žvejai tarsi atrado „aukso gysla“.
Šioje nuotraukoje kašaloto skeletas iš Nantucket’o bangininkystės muziejaus. Kad ir kaip mažai turėjau laiko, bet nesusilaikiau nenuėjusi į tokį originalų muziejų. Kas mane labiausiai nustebino, pamačius ši skeletą, tai, kad banginis turi 5 pirštakaulius kaip ir mes…
Negana to, pasirodo kašalotai kadaise turėjo dar ir dvi kojas, iš kurių iki mūsų dienų yra išlikę tik du nedideli kauliukai.
Tad tie paslaptingi ir įdomūs jūros gyvūnai apvertė Nantucket’o gyvenimą „aukštyn kojomis“ 150-čiai metų – tiek laiko čia vyko pramoninė banginių medžioklė ir visas saliečių gyvenimas buvo susijęs su banginiais, aliejumi, žvakių gamyba ir pan.
XIX a. pirmoje pusėje saloje apsilankė Herman’as Melville, kuris vėliau savo populiaraus romano „Moby-Dick“ keturioliktame skyriuje parašys: „Two thirds of this terraqueous globe are the Nantucketer’s. For the sea is his; he owns it, as Emperors own empires.“ Du Moby-Dick herojai Ahab’as ir Starbuck’as buvo iš Nantucket’o.
Daugiau nei šimtas laivų iš čia kasmet plaukdavo medžioti banginių. Grįždami namo jie matydavo paprastus, pilkom lentutėm apkaltus namus ir meiliai vadino savo salą „Mažoji pilkoji ledi“.
Būtent tokie kuklūs, pilki namai ir buvo statomi 18 a. Kitokie ir būti negalėjo, nes salos gyventojai kvakeriai pasižymėjo labai dideliu kuklumu ir paprastumu.
Čia senosios XVII–XVIII a. kvakerių kapinės, kur net paminklai dėl didelio kuklumo ir nusižeminimo dažniausiai nebuvo statomi, o tie kur buvo, pasižymėjo paprastumu.
Tik XIX a. kai salos gyventojai susikrovė nemažus turtus, imta statyti ir mūrinius namus, ir prabangius pastatus. Deja, tas pats XIX a. kartu buvo ir nuosmukio metas, nes atsiradęs žibalas pakeitė žibintų aliejų ir žvakes.
Banginių medžioklė nustojo nešti didelį pelną ir salą ištiko ekonominė krizė, besitęsusi kelis dešimtmečius, kol vietiniai gyventojai susigriebė, kad jie turi nuostabią įlanką, turtingą istorinį palikimą, gerus pliažus ir gali vystyti poilsio industriją, kas ir buvo sėkmingai padaryta. Krizė saloje baigėsi ir vėl prasidėjo laimingas bei sotus gyvenimas.
Tam, kad išsaugoti „pilkosios moters“ įvaizdį, salos taryba nutarė neleisti dažyti namų ryškiom spalvom ir statyti didžiulių rūmų bei pilių. Juk „little grey lady“ sala buvo vadinama taip ne vien dėl namų, bet ir dėl kukliai pilkai besirengusių kvakerių moterų, kurios prieš pora šimtų metų iš esmės ir valdė salą, kuomet vyrai išplaukdavo į tolimas keliones. Bet šiandien kvakerės jau nebe tokios pilkos ir kuklios, tad ir pilki nameliai pasipuošė gėlių žiedais. Gaila, kad pačių nuostabiausių namelių neturėjau galimybės nufotografuoti.
Nantucket’ą pamėgo milijonieriai ir tai nenuostabu, nes sala už 48 km nuo žemyno, atsitiktinių žmonių čia atplaukia ne taip jau daug, o svarbiausia – tai 82 mylios puikaus smėlėto pliažo. Dalis jo yra šalia Nantucket’o įlankos, kur saugu maudytis šeimoms su mažais vaikais, o dalis prie Atlanto vandenyno, kur galima plaukioti bangų mylėtojams ir serfingistams.
Tad šie kuklūs nameliai prie įlankos kainuoja daugiau nei mln. $, o arčiau vandenyno esančioje gyvenvietėje, palyginus paprasti namai su žemės ir pliažo plotais kainuoja dešimtis mln. dolerių.
Netgi šie, atrodytų kuklūs golfo laukai, šalia XIX a. švyturio, yra savotiškai ypatingi. Patekti į vietinį golfo klubą galima tik gavus dviejų klubo narių rekomendacijas. Įstojus reikia sumokėti 250 tūkst. $ stojamąjį mokestį.
Norėčiau parodyti dar keletą nuotraukų:
Tai 1746 m. statytas, vienas pačių seniausių, jei ne seniausias JAV olandiškas vėjo malūnas. (Atsiprašau už prastą, per autobusiuko langą darytos nuotraukos, kokybę) 🙂
Ir pora muziejaus eksponatų:
Panašų rankų darbą, kiek prisimenu, turime Nidoje.
O štai čia – xylophon’as parvežtas jūrininko brolio vaikui 1879 m. iš Mauricijaus salos.
Gaila, kad nebebuvo laiko nueiti į unikalų vytelių pynimo muziejų, kur seniausi eksponatai iš XIX a. vidurio. Daug kam neužteko laiko ir dar labai norėtųsi sugrįžti į šią mielą salą.
Bet kelias veda tolyn į kitą – Martha’s vineyard salą. Iki pasimatymo ten. O pabaigai trumputis, linksmas video apie įžūlų Nantucket’o gyventoją, paimtas iš YouTube’s 🙂
