Feed on
Posts
Comments

Grįžau šįvakar iš gerai pažįstamų amerikiečių, kasmetinės šeimyninės šventės, pavadintos „Omarų puota“ (Lobster bash) ir nutariau pasidalinti įspūdžiais.

Aštuonetas brolių ir seserų su šeimom ėmė rinktis į savo vaikystės namus dar penktadienio vakarą. Šeimos patriarchas jau iškeliavęs Anapilin, mama – jau paskutiniuosius gyvenimo metus skaičiuojanti, bet vis dar labai graži ir maloni senučiukė, tik kartą metuose teturinti galimybę pamatyti būrį savo vaikų ir anūkų, pasklidusių iš Rytinės pakrantės po visą Ameriką iki pat Ramiojo vandenyno. Gal todėl, kad ketvirtadalis atžalų kraujo yra sicilietiškas, jiems suėjus į būrį visada kyla didelis triukšmas, nors pagal metus jie jau turėtų būti solidūs žmonės – vyriausiajai dukrai jau šešiasdešimt, o jauniausiajai – keturiasdešimt septyneri.

Bet amžius tarsi nebeturi jokios reikšmės, o ir vynas bei alus ir vieno iš anūkų merginos suplaktas romo-degtines-colos kokteilis, liejasi laisvai.

Nors didžioji šeimos narių dalis yra neblogą karjerą padarę žmonės – tarptautinės teisės advokatas, vadovaujantis dideles advokatų firmos padaliniui, medicinos mokslų daktarė, Hollywood’o televizijos trilerių scenaristas, teniso rūbų dizainerė, banko investicijų grupės vadovas, vieno iš pagrindinių TV kanalų finansistė, tačiau bet koks snobizmas yra paliktas už šeimos Namų vartų.

Vynas pats paprasčiausias itališkas, alus skardinėse taip pat ne aukščiausios rūšies. Maisto vakarienei irgi niekas iš prabangių restoranų neužsakinėjo, virėjų nesamdė, o pasitenkino salotom iš savo daržo ir parduotuviniais burgeriais. Po vakarienės keletas šeimynykščių pradėjo muzikuoti, nors profesionalių muzikantų tarp jų ir nėra, bet yra geri būgnai, kelios gitaros, pianinas. Jokių pretenzijų į tobulumą, o tik sielos atgaiva. Kiti atlaidžiai klausėsi, nepiktai šaipėsi ar tiesiog dalinosi prisiminimais. Nakvoti visiems irgi nebuvo kur, tad netilpę į erdvų namą, pasistatė kieme dvi palapines, o ne ėjo kur į viešbutį.

Šeštadienį buvo pagrindinė šventės dalis. Sukilo visi ryte, pavalgė anūko iškepto omleto su daržovėm ir ėmė ruoštis šeimos sportinėms varžyboms. Indijoje jogą studijavusi anūkė pasiūlė padaryti jogos gimnastiką. Gal dešimt žmonių išsitiesė ant žolės rankšluosčius ir ėmė sekti instruktorės judesius. Buvo gražu žiūrėti kaip nuo dvidešimtmečių neatsiliko penkiasdešimtmetės. Gražūs liekni kūnai ir toks lankstumas, kad atrodo lyg kiekvieną dieną jos sudėtingus gimnastikos pratimus atlikinėtų. Bežiūrėdama į jas, pasijutau tikra sukriošėlė…

Po jogos didžioji šeimos dalis pasiruošė bėgimo maratonui ir plaukimui per įlanką. Maždaug trijų – keturių km distanciją su artimaisiais bėgo ir šešiasdešimtmetė, ir devynmetė. Abi jos, kartu su kitais, sėkmingai perplaukė ir maždaug pusantro km pločio įlanką, o vienuolikametė anūkė, kartu su savo tėvu ir pussesere, kiek pailsėję, net parplaukė atgal.

Namo visi grįžo pavargę, bet linksmi, pilni įspūdžių ir susispietė aplink kieme esantį didelį baseiną. Pailsėjus laukė dar vienerios varžybos – tinklinis baseine. Ištiesė virvę, ant jos prikabino eilę moteriškų liemenėlių, susiskirstė į dvi komandas ir pradėjo žaisti. Juokas, sąmojai, linksmi pasitaškymai, po tinklinio dar jumoristinė plaukimo estafetė baseine ir galiausiai šventinė kulminacija – omarų virimas ir valgymas su šviežiais kukurūzais, užsigeriant alum ar toli gražu ne tauriausiu, bet maloniai vėsiu vynu. Po vakarienės anūkai net nedidelį fejerverką suruošė ir tradiciškai nusifotografavo už namo stūksančio didžiulio akmens. Jau daugiau kaip dvidešimt metų taip fotografuojasi. Tik vaikų skaičius vis didėja ir buvę vaikai į vaikus jau nuotraukose nebepanašūs. 🙂 Nors vakarojo šeimynykščiai beveik iki vidurnakčio, bet šlitinėjančių girtutėlaičių nemačiau nei vieno.

Ryte visi sukilo, vėl netilpo prie pusryčių stalo, vėl ne visiems užteko kiaušinienės, bet juoko, sąmojų ir prisiminimų buvo pakankamai. Po pusryčių pailsėjus, vėl sekė joga, tarsi vakarykščiai to vyno niekas nebuvo gėręs… Vėliau išvažiavom valgyti priešpiečių į vienos iš dukrų vasarnamį ant marių kranto. Vėl paprastos popierinės lėkštės omarų salotoms, pigus kalifornietiškas vynas, saulė, paplūdimys ir gera nuotaika.

Pavydėjau jiems baltu pavydu ir to, kad jų tiek daug, ir to, kad vyriausias sūnus su žmona sugebėjo išsaugoti vaikystės Namus, kur visur pilna senų nuotraukų, malonių smulkmenų ir kur bet kuris iš aštuonių vaikų jaučiasi sugrįžęs į savo vaikystę, kuri jau seniai seniai praėjo. Pavydėjau tradicijų ir mokėjimo susiburti, atsipalaiduoti ir turiningai praleisti laiką. Gaila, kad ne visiems tai duota, o juk visi mes ateinam iš savo vaikystės…

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos