Šįvakar mačiau tiesiog fantastinį saulėlydį, nors per trejus metus, praleistus ant Long Island sound (toliau vadinsiu mariomis) kranto, saulėlydžių mačiau gražių gražiausių ir sukaupiau nemažą jų nuotraukų kolekciją. Visgi šiandieninis buvo ypatingas.
Iš pradžių saulė leidosi kaip įprasta ir nekilo jokio noro fotografuoti. Visas grožis prasidėjo saulei jau paskendus mariose. Dangus tapo juostuotas lyg tigro kailis ir spindintis įvairiais geltonos spalvos atspalviais, kurių nuotraukos, deja, neperteikia. Vaizdas visoje pakrantėje, debesų dėka susiliejo į kažkokią mistinę scenografiją. Jau vakar debesys buvo kažkokie nematyti, primenantys skrendančius angelus ar stebuklingus paukščius.
Šiandien figūrų danguje nesimatė, tik kažkokią neįtikėtiną energiją skleidžiantys potėpiai. Norėjau įamžinti kuo daugiau puikaus paveikslo, nuėjau prie pat kranto, užlipau ant šlapio akmens, befotografuojant koja paslydo ir aš šlumštelėjau i vandenį. 🙂
Besikapanodama ant iš po kojų slystančio žvyro, pamačiau smagiai plūduriuojančią filmavimo kamerą…:) Ištraukus iš vandens, vienintelis jos gyvybės ženklas buvo mirkčiojanti, man nematyta mėlyna švieselė, bet ir ta netrukus dingo, tarsi kameros siela būtų palikusi savo kūną. Puoliau gelbėti atminties kortelės, mintyse maldaudama nors vieną vaizdą išsaugoti. Keisčiausia tai, kad kažkur prieš pusvalandį, eidama link marių, pagalvojau, kad būtų neblogai nusipirkti fotoaparatą, nes fotografuoju su filmavimo kamera ir nuotraukos ne visada pavyksta. Kilusią mintį atmečiau, nes mano žaisliukui vos treji metai, o aš ne milijonierė ir ne profesionali fotografė. Dabar gi greičiausiai teks naują fotoaparatą pirkti, nes kamera po maudynių kažin ar atsigaus, o savo senąjį skaitmeninį aš pernai sušlapinau Niagaros vandenyse, ekstazėj befotografuodama vaivorykštę. 🙂
Normaliai būčiau nuliūdusi ir susinervinusi dėl nemažų finansinių nuostolių, bet ne šįvakar.
Stovėjau varvančiais rūbais, bet kažkodėl linksma ir laiminga ant marių kranto ir šypsojausi iki ausų, žvelgdama į dangų. Net nežinau kodėl, kaip nežinau kodėl dar tebesišypsau ir porai valandų po to įstabaus saulėtekio praėjus. Galgi vis tik tikrai kažkas mūsų Žemėj ypatingo vyksta?
Nerealiai 🙂