Feed on
Posts
Comments

Šiandien vos nepradėjau šokinėti iš džiaugsmo, pamačiusi užsidegusią elektros lemputę. Trys tamsūs vakarai jau praeity. Praeity man, bet ne tiems keliems milijonams žmonių, kurių dar savaitę ar ilgiau laukia vis tamsesnės ir šaltesnės naktys, nes temperatūra NYC netrukus turėtų nukristi iki 0 laipsnių C ar dar žemiau.

Daug kam, tikriausiai, atrodo, kad JAV jau baigia susitvarkyti su uragano pasekmėm, juolab, kad sekmadienį vėl bus suorganizuotas tradicinis New York’o maratonas. Tarsi nieko baisaus neįvyko ir niekam pagalbos nebereikia. Deja… Buvau priblokšta, sužinojusi, kad miesto valdžia visai „užmiršo“ apie New York’ui priklausančios Staten Island’o salos žmones, kurių mažiausiai 19-ka žuvo įsisiautėjusios stichijos metu.

Net iki šiandien (ketvirtadienis), šio penktojo NYC boro gyventojai nematė nei valdžios vyrų, nei Raudonojo kryžiaus ar kitos, nukentėjusiais besirūpinančios, organizacijos atstovų. Ir tai ne kokioj „skylėj“, o „pasaulio sostinėj“.

Po apsemtus namus vaikščiojo tik gelbėtojai, ieškodami lavonų. Tik šiandien surado ir dviejų mažų berniukų, su mamos automobiliu nuneštų ir paskandintų uragano, lavonėlius. Tik šiandien (lapkričio pirmoji) rytą, nebeišlaikęs valdininkų abejingumo, Staten Island’o prezidentas kreipėsi į masinės informacijos priemones, prašydamas gelbėti salos bendruomenę.

Trūksta maisto, vandens, šiltų drabužių. Vaikai nesimoko, neturi kuo persirengti. Prieglaudose sėdi keli šimtai žmonių, netekusių pastogės ir neturinčių kur eiti, bet niekas su jais nesikalba ir nesiūlo kur apsigyventi. Didelė dalis Staten Island’o gyventojų net negali palikti savo suniokotų namų, nes nebėra jokio visuomeninio transporto, didelė dalis asmeninių automobilių paskandinti ar tiesiog sudaužyti, dar kiti neturi degalų, nes degalinės čia irgi neveikia.

Žurnalistams pakėlus triukšmą, jau tą pačią dieną saloje pasirodė FEMA ir Raudonojo kryžiaus atstovai, atvežę maisto, o penktadienį net pažadėję suorganizuoti karšto maisto tiekimą. Man tikrai sunku suprasti, kaip humanitarinė pagalba kartais greičiau gali pasiekti kokį Haitį, nei New York’o pakraštį. Kažkas sveiku protu nesuvokiamo.
Nelengva buvo be ašarų akyse žiūrėti į žurnalistus apstojusius ir virpančiais balsais savo bėdas dėstančius, pagalbos prašančius žmones. Vieniems vietoj namo liko tik šiukšlių krūva, kurioje jie dar bando „išžvejoti“ širdžiai brangius daiktelius, kitų namai stovi, bet vandens lygis juose siekia pusantro metro ar net daugiau.
Tokių namų gyventojai glaudžiasi antrame namo aukšte, palėpėse, bet ir čia kyla specifinės problemos. Apart to, kad viskas pūva, tai dar ir pelija. Šlapiuose rūbuose, kilimuose nedelsdamas įsikuria grybelis, kuriam dauguma žmonių netrukus tampa alergiški. Tai kur kas rimtesnė problema, nei kad nesusidūrusiems su tuo, gali pasirodyti.

Tad juo veidmainiškiau šiame fone atrodo rengiamas New York’o maratonas. Tai tikrai ne tai, ko šiandien po kelias valandas prie degalinių eilėse stovintiems ar tūkstantinėse eilėse autobusų belaukiantiems, miesto gyventojams, reikia. Ypač tiems, kurie gyvena be elektros, šilumos ir kanalizacijos… Kažin ar reikia maratono ir 39-ių žuvusių niujorkiečių artimiesiems. Gyvenimo spektaklis tęsiasi. Jo aukos laikui bėgant, tampa nebeįdomios.

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos