Praėjusį spalio savaitgalį vėl apsilankiau dar pernai mane sužavėjusioje Main’o valstijoje, kur vienas iš didžiausių siurprizų man buvo nedidukė lietuviška salelė, žaviam kurortiniam Kennebunkport miestelyje, vos už kelių km nuo JAV prezidentų Bush’ų šeimyninės vasaros rezidencijos.
Nieko apie lietuvišką bendruomenę šiose vietose nebuvau girdėjusi, tad tuo didesnis mano nustebimas buvo radus čia lietuvišką pranciškonų vienuolyną, kuriame tarp septynių brolių pranciškonų yra net penki lietuviai – du senukai šio vienuolyno veteranai ir trys jauni, trejetą metelių praleidžiantys JAV ir vėl grįžtantys atgal į Lietuvą.
Pasidomėjus šios unikalios vietos istorija, paaiškėjo, kad 1940 m. sovietams uždarius Lietuvos vienuolynus, konfiskavus jų turtą ir išvaikius vienuolius, Lietuvos pranciškonų vadovybė pavedė pranciškonui Justinui Vaškiui, suburti brolius JAV.
J. Vaškys 1941 m. sausio mėn. atvyko į New York’ą . Tuo metu užsienyje studijavo 9 lietuviai pranciškonai, dar 23 spėjo pasitraukti iš Lietuvos. J. Vaškys Amerikos lietuvių remiamas ir gavęs reikiamus leidimus Romoje, 1941 m. vasarą Pittsburgh, PA įkuria lietuvių pranciškonų laikiną rezidenciją. O 1944 m. su lietuvių kunigų delegacija nuvyksta pas Portland, Maine vyskupą ir gauna leidimą pastoviai įsikurti Greene, Maine valstijoje.
Pranciškonai apsiima aptarnauti Lewinston – Auburn kolonijos lietuvius, neturinčius lietuvio kunigo.
Nuperkamas ūkininko namas, jame įrengiamas vienuolynas ir koplyčia. Čia pastoge randa ne tik iš Europos naujai atvykstantieji lietuviai pranciškonai bei ir JAV gimę lietuvių jaunuoliai, įstoję į šį vienuolyną.
Amerikoje pranciškonų veikla dar labiau sustiprėja, kai po karo čia atvyksta ir kiti į Vakarus pasitraukę Lietuvos vienuoliai. 1947 m. nutariama įsteigti naują vienuolyną Kennebunkport’o miestelyje. 1947 m. rugsėjo 6 d. oficialiai įkuriamas Šv. Antano Kennebunport vienuolynas.
Aukščiausios pranciškonų vadovybės dekretu Lietuvos pranciškonų centrą dėl situacijos Lietuvoje nutariama perkelti į Kennebunkport, kur įsikuria ir komisarijaus rezidencija. 1956 m. gegužės mėn. vienuolijos kustodas J. Gailiušis lietuviškoje spaudoje paskelbia, kad pranciškonai, rūpindamiesi savo pamaina, prie Šv. Antano Kennebunkort vienuolyno atidaro aukštesniąją mokyklą (gimnaziją), pabrėždami, kad į mokyklą bus priimami tik lietuvių kilmės vaikai ir mokytojais bus lietuviai pranciškonai.
1956 m. rugsėjo 12 d. įvyko Šv. Antano High School atidarymas ir mokslo metus pradėjo 14 lietuvių mokinių. Deja, nepalankios emigracinio gyvenimo sąlygos privertė 1969 m. gimnaziją uždaryti. Kiekvieną vasarą čia vykdavo ir kartais dabar vyksta, koncertai, paskaitos, literatūros vakarai, studijų savaitės. Iš stovyklautojų būdavo sudaromi chorai, atvykdavo koncertuoti ir pasižymėję menininkai, lietuvių bičiuliai. Taip buvo puoselėjama lietuviška kultūra.
Dabar tiek daug lietuviškų renginių čia nebevyksta, bet Kretingą Šv. Antano paradine skulptūra ir Šv. Mergelės grotu primenanti vienuolyno sodyba, tikrai liko verta dėmesio, bent jau dėl grafiko Vytauto K. Jonyno,ne kartą laimėjusio aukso medalius tarptautinėse parodose ir skulptoriaus V. Kašubos, kuris pelnė aukso medalį 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje, kūrinių.
4 Nuotraukose Vytauto K. Jonyno sukurti vitražai: šv. Pranciškus, Lietuvos Madona, arba Žemaičių Kalvarijos Marija, Šventoji Šeima ir šv. Antanas.
Norėtųsi kai ką pasakyti ir apie šios vietovės istoriją. Kennebunkporto žemes, pirmasis iš europiečių, 1604 m. aplankė prancūzas tyrinėtojas Samuel de Champlain. Pirmoji europiečių kolonija įsikūrė 1614 metais, bet ją vietiniai indėnai sunaikino 1689–90 m. Indėnus nušlavė garsus užkariautojas leitenantas generolas Sir William Pepperrell. Jis ir pasiėmė visą žemę, o 1740 m. pardavė 200 akrų John Mitschell, krikščioniškųjų mokslų profesoriui ir jūrininkui, kuris mėgo gamtą ir audringą okeaną. Jo šeima valdė nuosavybę iki 1900 metų. Tada ją nupirko William A. Rogers, Esq., industrialistas iš Buffalo.
Jis pasisamdė Buffalo architektus, nepagailėjo pinigų ir pastatė dabartinį vienuolyną, kaip savo namus Tudor stiliuje. Iš Škotijos atvežė juodąjį ąžuolą pagrindinei salei, sienas išklojo brangiais austais kilimais, kurie atrodo kaip gobeleno paveikslai. Namas buvo baigtas 1903 metais. Tai buvo vasarojimo vila ir rudens medžioklės namai. Prie namų buvo pasodintas ir didžiulis parkas. 1937 metais nuosavybė buvo parduota William N. Campbell, siūlų pramonininkui,kuris nebuvo katalikas, bet keliaudamas po Europą, buvo aplankęs Asyžių, kur jam didelį įspūdį padarė šv. Pranciškus, Jo įkurtos vienuolijos.
Prie šv. Pranciškaus kapo verslininkui kilo noras ką nors gero padaryti pranciškonams. Tada W. N. Campbell jau sirgo. Sergantis buvo ir tada, kai pas jį atėjo lietuviai vienuoliai ir jis pradžiugo, kad galės padaryti gerą darbą pranciškonams, tad labai gerom sąlygom pardavė visą nuosavybę su baldais. Sako, kad pasiėmęs tik asmenines nuotraukas.
Visi pastatai su dideliu žemės sklypu buvo nupirkti 1947 m. rugsėjo 8 d. Tą dieną pranciškonai ir įžengė į naująją sodybą. Įžengė su procesija, priekyje nešė kryžių, už jo ėjo vienuoliai, giedodami giesmes. Atėję į pastatą, tuoj iš stalo pasidarė altorių ir aukojo pirmąsias padėkos mišias, dėkodami Dievui, kad jie surado naują pastogę. Mišių metu suskambėjo telefonas ir buvo pranešta, kad buvęs vilos savininkas ką tik mirė.
Pastatas buvo visai kitokios paskirties, turėjo nemaža ištaigių kambarių, visokiausių sandėlių, biblioteką, šokių salę. Reikėjo persitvarkyti, kad, nepažeidžiant architektūros ir kitų vidaus įrengimų, būtų įrengtos koplyčios su altoriais, raštinė, celės vienuoliams. Šokių salė buvo juoduoju ąžuolu išmuštom sienom. Ji ir buvo perdirbta į koplyčią. Pirmuosius vitražus jai sukūrė dailininkas Zenonas Kolba. Vėliau Vytautas K. Jonynas suprojektavo visą interjerą – baldus, ornamentus, altorius, suolus, žvakides, varpelius, kėdes, sukūrė vitražinius langus, reljefinius Kryžiaus kelius, galinį sienos reljefą.
<“ 
1964–1965 New York’e vyko pasaulinė paroda, kur buvo ir Vatikano paviljonas. Prie įėjimo dail. V. K. Jonynas sukūrė didelę reljefinę skulptūrą, vaizduojančią Kariaujančią bažnyčią, Kenčiančią bažnyčią ir Triumfuojančią bažnyčią.
Darbas buvo padarytas labai moderniai, panaudojant cementą ir kitas medžiagas, net paprastus akmenėlius priklijuojant. Po parodos, kūrinį atidavė autoriui, o šis – vienuolynui. Parko fone buvo pastatyta speciali siena su nedideliu kampu ir prie jos pritvirtintas šis reljefas, Kennebunkport’o vienuolių dedikuotas kenčiančiai bažnyčiai Lietuvoje.
Kitas įdomus paminklas tai Liurdo grota. Pašventinta 1953 metais, kai buvo minima 700 metų sukaktis nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi. Tik Vytis joja čia ne į tą pusę – joja į dešinę.
Grotą projektavo Jonas Mulokas. Užsakymą sukurti grotą jis išsprendė gana originaliai, sumaniai panaudojęs akmeninius lankus lyg kokias arkas, sudarančias stogelį visam grotos vidui.
Vienuolyno sodybai reikėjo ir lietuviško koplytstulpio ir jį sukūrė tas pats architektas Jonas Mulokas, jau anksčiau suprojektavęs ne vieną mažosios architektūros paminklą.
Dar vienas originalus statinys yra Kryžiaus kelių, arba Stacijų, paminklas, to paties J. Muloko darbas kartu su skulptoriumi Vytautu Kašuba, sukūrusiu reljefus stotims pavaizduoti. Jis tik apibendrindamas vaizduoja pagrindines stoties figūras. Detalių nėra, bet figūrų išraiška įspūdinga.
Jos sukurtos iš specialios medžiagos, kurioje daug stiklo, tad atvirame ore išstovėjo daugiau nei 50 metų ir nepasikeitė. Ypač įspūdingai atrodo, kai vakarinė šviesa gulsčiai apšviečia paminklą. Kiek ten šešėlių, kiek kitų tonų ir spalvų susitelkia per visą statinį! Priekyje, centrinio pjedestalo apačioje įtvirtinta juodo granito lentelė su įrašu:
IN MEMORY
OF THOSE
WHO DIED FOR
THE FREEDOM OF
LITHUANIA
Tai tokia ta miela lietuviška salelė šiaurinėje Rytų pakrantės dalyje. Mielai apsilankyčiau ten dar kartą ir pabandyčiau sužinoti kažką daugiau. Dabar gi daug informacijos man suteikė senas P. Jurkaus straipsnis „Aiduose“. Dėkui Jam už tai.
