Ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kad šiuolaikinis žmogus nesidrovi demonstruoti savo kūno, kalbėti apie seksą, bet nenori kalbėti apie meilę, neseksualine prasme? Kodėl? Tai, kas neparduodama ir nepačiupinėjama mūsų pasaulyje nebetenka savo vertės? Ar tiesiog turim meilės tiek mažai, kad bandom ją savotiškai paneigti, nukišdami visas mintis ta tema, į tamsiausią proto užkaborį? O gal meilė tiesiog nesiderina su pačių susikurtu, šaunaus gyvenimo nugalėtojo įvaizdžiu? Keista, kad kuomet diskusijoje palieti šį klausimą, visi apmiršta prie savo kompiuterių, nebedrįsdami savo nuomonės pareikšti. O gal jau nelabai ir bežinom, kad be įsimylėjimo ir aistros dar būna ir meilė…?
Save panašiai kartą patyrinėjau… Ėjau gatve namo, buvo 15-ta valanda – Gailestingumo valanda. Kišenėje turėjau Rožinį ir meldžiausi Gailestingumo vainikėlį. Rožinis parsivežtas iš Šventosios Žemės, suvertas iš medinių karoliukų ant virvelės ir nemačiomis nėra labai patogu skirti, kada jau baigėsi tie 10 karoliukų. Patogiau yra neštis rankoje. Išsitraukiau ir ėmiau fiksuoti, kas vyksta manyje… Išlindo vidinė ausis ir akis ir ėmė fiksuoti, ar kas mato, kaip žiūri. Kitas „aš“ šypsosi: „Matei, kaip narsiai laikosi tie, kurie eidami numeta šiukšlę, nusispjauna kam nors vos ne ant batų, keikiasi…“
Arba kaip susidrovima ir imama atsiprašinėti pasisveikinus nepažįstamą žmogų, apsipažinus… Bent jau Vilniuje pati esu tokių atsiprašymų sulaukusi, bet labai pasigendu atsiprašymų, kai reikia prasilenkti, kai tau užlipa ant kojos, pastumia…
Mes vis labiau gėdijamės gerumo, subtilumo, jausmingumo nes visa tai jau esam praradę; gėdijamės viso to taip, kaip gėdijamasi nekoordinuotų judesių šokių vakare. Mokatys šokti mėgaujasi, nemokantys -- geriausi atveju -- stebi ir mokosi, durniausiu -- išsidirbinėja.
Tas mūsų nuogas, bemaž gyvuliškas seksualumo afišavimas irgi yra dvasinio skurdo, dvasinio vargo ir durnumo. Užuot mokęsi kurti meilius santykius, demonstruojam amžiną morčių. Ir manom, kad tai modernumo viršūnė.
Dekui, Laima. 🙂