Feed on
Posts
Comments

Turbūt nesuklysiu pasakius, kad šiandien, viena iš populiariausių lietuviškuose soc. tinkluose sutinkamų, pašiepiamų frazių yra : “ Prie ruso buvo geriau“. Vieno diskusijų dalyvio kitam parašyti, šie žodžiai tarsi užkerta kelią tolesniam pokalbiui, nes niekas nenori pasirodyti esąs homo sovieticus, atsilikęs žmogus ir ne lietuvis patriotas. Parašei : „prie ruso buvo geriau“ ir jokių argumentų daugiau nebereikia, esi teisut teisutėlis. Bet blogiausia tai, kad tokiu madingu tapęs, sovietinio laikotarpio paneigimas skaldo mūsų tautą į „homo sovieticus“ ir „laisvus“ piliečius. „Sovieticai“ – daugumoj vyresni nei keturiasdešimties metų amžiaus žmonės, kuriems išsigelbėti nuo idioto etiketės, gali padėti tik visiškas savo vaikystės ir jaunystės paneigimas, vaizduojant save kankiniu ir disidentu, tyčiojantis iš to, kas sudarė jų, to meto, kasdienį gyvenimą. Taip, gyvenimas buvo sunkus, bet lietuvis visada buvo žmogus prisitaikantis ir sugebantis išgyventi prie visų pavergėjų. O kartais įsigudrinantis gyventi net ir geriau už tuos pačius okupantus, kurie atvažiavę pas savo „pavergtuosius“ stebėdavosi, kad šie gyvena tarsi „už kordono“.
Nežinojau šiandien juoktis ar verkti, perskaičius vieno jauno internauto žodžius :“Buvau vaikas ir tai prisimenu koks liūdesys buvo.“ Susimąsčiau kaip gi tas vaikinas savo tėvų jaunystę įsivaizduoja. 🙂 Matyt, kad mato kur ant akmenėlio sėdinčią ir graudžiai raudančią jaunutę savo mamą. Prie jos prieina nepažystamas liūdnas vaikinas, prisėda šalia ir abu braukia ašaras. Verkti kartu sekasi neblogai, tad nutaria susituokti ir iškeliamos liūdnos vestuvės, kurių metu jaunieji gauna dovanų kelis rulonėlius deficitinio tualetinio popieriaus ir graudžiai rauda kartu su svečiais. Po vestuvių liūdnai slankioja pakampėmis ir laukia šeimos padidėjimo, bet ir dėl to nesidžiaugia, nes juk visuotiniam liūdesiui būsimas palikuonis yra pasmerktas…Nusišnekėjau ? Žinoma, kad nusišnekėjau, kaip ir visi rašantys briedus apie eilinį,nei pernelyg džiaugsmingą, nei pernelyg nelaimingą 60-ųjų -80-ųjų metų gyvenimą. Žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus, dirbo, mokėsi, keliavo,stovėjo eilėse prie mėsos ir kitų deficitų, patylomis pasakojo politinius anekdotus, apsidairydami aplinkui, slapta klausydavosi „Amerikos balso“, krikštijo savo vaikus, sirgo, mirė ir t.t. ir pan. Kiekvienas turėjo tą savo vienintelį, nepakartojamą gyvenimą ir gyveno jį su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, skausmu ir liūdesiu, kaip kad gyvena dabar. Tiesiog vienaip žmonės gyveno carizmo laikais, kitaip Nepriklausomybės, dar kitaip sovietinės okupacijos, o dabar vėl kitaip, ES metu. Negi reikia ir galima tai lyginti ? Negi galima pabrėžti, kad jei jau gimei vėliau, tai esi nepalyginamai šaunesnis ir protingesnis už tą kuris gimė anksčiau ? O dar po trisdešimties metų, jau nauja karta žiūrės į dabartinius „asus“ kaip į kvailus durniukus, kurie išparceliavo gimtąją žemę, gyveno be kasdienių nanotechnologijų ir savaitgaliais neskraidė į kosmosą. 🙂 Viskas juk sąlygiška. Blogiausia tai, kad lygindami šiandieną su vakarykšte diena, mes užmerkiam akis į esamas problemas, kurių tikrai yra daug ir kurias kažkaip reikėtų spręsti, tik nežinia kaip. O kol kas, kad nesijaustume bejėgiai dėl to savo nežinojimo, tiesiog juokiamės iš vakar dienos ir manom esantys labai šaunūs ir protingi.
O gal pabandykim būti tiesiog kiek geresni vienas kitam ? Kad vaikai nesimokytų iš mūsų paniekos, pasipūtėliškumo ir patyčių, kad išgyventume…

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos