Pasiilgau pavasario – žydinčių vyšnių ir magnolijų, tos ypatingos nuotaikos, kuri apima fotografuojant vos prasiskleidusius žiedus, tarsi prašančius, nors trumpam įamžinti savo, vos keliolika dienų trunkantį, grožį Prieš ketvertą metų, vienas iš mano pastoviai laikinų darbų baigėsi kovo vidury. Naujo darbo niekas nesiūlė, veikti nebuvo ką, santaupos tirpte tirpo ir nuotaika darėsi vis labiau liūdnesnė. Tuomet gyvenau New Jersey valstijoje, turėjau „muilinę“, o netoliese žiedais viliojo vietinis Warinanco parkas. Praleisdavau ten valandų valandas ir pirmą kartą gyvenime turėjau tiek laiko pavasariui, kuomet nereikia skubėti ir gali džiaugtis tuo, ką tau siūlo motinėlė gamta. Tada ir supratau kodėl japonai laisvadieniais važiuoja kad ir kelis šimtus km vien tam, kad pasigrožėtų žydinčiom sakurom. Dabar jau ir aš taip važinėjuosi. 🙂 “ Sujaponiškėjau“, tad Didįjį Šeštadienį patraukiau į New Jersey, tikėdamasi, kad Warinanco parke, kur sakuros man įspūdingesnės nei Washington’e, pagaliau prasidėjo ilgai lauktas pavasaris. Deja, mane pasitiko ne sakurų žiedai, o ant tvenkinio krašto betupintis, pasišiaušęs garnys.
Sakurų pumpurai dar buvo užsisklendę ir tik šilčiausioje saulės atokaitoje, pamačiau keletą pirmųjų žiedelių. Pavasaris !!!
Vis dar tikėjausi, kad bent jau magnolijų pumpurai bus nors kiek prasiskleidę. Iš tolo, mano mylima magnolijų giraitė nedžiugino baltai rausvom spalvom. Tik priėjus arčiau pastebėjau, kad kai kurie žiedai tiesiog veržiasi į šviesą ir saulę. Tad ilgai vaikščiojau nuo medžio prie medžio, nuo šakos prie šakos, nuo pumpuro prie pumpuro. Tarsi dalyvavau intymiam gamtos slėpiny, kuomet grožis jau pasiruošęs užgimti. Bereikia tik truputį daugiau šilumos ir šviesos. To norėčiau palinkėti ir visiems mano blogo lankytojams, užsukusiems pažvelgti į mano prisilietimą prie pumpurų simfonijos. Gero pavasario !
