MANO KLAJONĖS,

Sapnavau, kad bandau pamatyti Mėnulio užtemimą, bet kažkas trukdo. Jau pradėjau nervintis, kai „pragydo“ mano žadintuvas. Praplėšiau akis ir iš karto suvokiau, kad užtemimas dar tik prasidės po 15-os minučių. Langai žiojėjo nepermatoma tamsa, šiltas patalas kvietė užsimiršti savo glėby…Sukaupiau visas jėgas, atsikėliau, užsimečiau rūbus ir tylutėliai išslūkinau iš seno, visus garsus išdavikiškai viešinančio namo. Mažiausiai norėjosi pažadinti paauglius kaimyno vaikus. Vargšai gi būtų užsifantazavę ir niekada nesupratę, kur jų tik nakvoti pareinanti kaimynė, kažkur išėjo pusę keturių ryto ir grįžo po pusvalandžio…:) Laimei bent jau šuns jie nebeturi, o šaižiai girgždantys laiptai, gal ir nesudrumstė jų jaunatviškų sapnų. Kieme mane pasitiko juodut juodutėlis dangus. Pasidžiaugiau, kad bent jau nepila meteorologų pažadėtas lietus ir patraukiau į golfo aikštyną. Didelėj erdvėj vis lengviau susirasti nepermatomoj tamsoj Marso pridengtą, Mėnulį. Pučiant stipriam vėjui, drąsiai klampojau per žolę, nebijodama įminti į kokias elnių ar žąsų paliktas „dovanas“. Turėjau nediduką prožektorių, bet nesiryžau jo įsijungti, nes netoliese švietė mobilios bakūžės langai ir mažiausiai norėjosi, kad koks žmogelis, pasiėmęs šunį, išeitų ‘vaiduoklių medžioti“. 🙂 Nužingsniavau gal porą šimtų metrų, susiorientavau kur kokia pasaulio šalis, bet mėnulis niekur nesirodė. Tik tolėliau miegančiame kaime, švietė gatvės žibintai.Kai prieš vidurnaktį grįžau iš darbo, dangumi plaukė rūstūs debesys ir skaisti mėnulio pilnatis tik retkarčiais iškildavo tamsioj properšoj. Dabar gi debesys buvo užtraukę dangų lyg amžinas įšalas. Pagalvojau, kad gal reikėtų nueiti iki įlankos, gal ten nors kiek šviesiau. Vėl grįžau prie mobilių namukų ir kiekvieną kartą krūptelėdavau, kai man prisiartinus prie prieangio, užsidegdavo šviesa. Žmonės juk gali sunerimti, pamatę kažkokią juodą figūrą, apmūturiuota galva, slankiojančią ankstyvais paryčiais po jų privačią teritoriją ir policiją iškviesti. Aiškinkis paskui, kad tik mėnulio ėjai ieškoti…Galiausiai pasiekiau kelią ir minutėlei stabtelėjau šalikelėje, nutarusi praleisti, iš tamsos išnirusį automobilį. Kai žibinto šviesa apšvietė jo šoną, papuoštą policijos emblema, praradau bet kokį norą eiti tuo keliu tolyn. Juk ekipažas po kažkiek tai laiko tuo pačiu keliu grįš atgal ir rimtai susidomės, kas ten slankioja šalikele ir dar su retkarčiais išdavikiškai švystelėjančiom iš po palto, naktinių marškinių padelkom. 🙂 Tik ir betrūktų, kad mane tokią „supakuotų“, o paskui kažkas tai turėtų atpažinti mano kuklią asmenybę ir pažadėti, kad pasirūpins mano psichine sveikata. Nereikia gi kaimo tvarkos saugotojams jokių lunatikų, ypač ramaus kurortinio nesezono metu. Tad vėl, tyliai keldama triukšmą, sugrįžau į savo nakvynės vietą ir atsidaviau Morfėjo globai. 🙂 Taip ir nepamačiau Mėnulio užtemimo. 🙁