MANO KLAJONĖS,

Prabudau jau netoli Čikagos. Gelia sanarius ir norisi į lovą, o vietoj to reikia trenktis su visais daiktais į stotį, laukti kito traukinio…Labai norėjau, kad kokį porą valandų vėluotume, bet vėlavom gal pusvalandį. Chicago Union station nustebino mane saugojimo kamerom. New York’e, bijodami teroristų, jau seniai panaikino visas kameras, tad maniau, kad ir visoj šaly tas pats. Gana nepigu – mažesnio ploto vietėlė – 4$/h, didesnė – 6$/h. Nutariau bent jau dalimi savo turto porai valandų atsikratyti. Šiaip jau prieš porą metų buvau Čikagoj, tad pamatyti kažką ir nesitikėjau, tiesiog nors kartą šilto maisto pavalgyti ir vandens nusipirkti. Prieš paimdama mano daiktus, saugumo aparatūra pareikalavo mano piršto antspaudo. Ir dar taip įžūliai – sucypė, ėmė mirksėti, aš suglumus kyštelėjau pirštą ir, žinoma, užmiršau kurį tą pirštą pakišau. Vėliau, kai reikėjo daiktus atsiimti, vargau gal dešimt minučių, kol tą pirštą atitaikiau.:)
Išėjus iš stoties, ėmiau dairytis, kur čia pasukus ir pamačiau ženklą, rodantį legendinio 66-ojo kelio kryptį. Kažkur, gal Arizonoj, turėčiau tą kelią „gyvai“ sutikti.:) Dabar gi geležinkelis kažkur irgi ta kryptim veda.
„Californijos zefyras“, vykstantis link San Francisko, kažkoks keistas traukinys. Dviejų aukštų, bet pirmam aukšte bagažo skyrius, WC, bent jau mūsų vagone, keleiviai žemutiniam aukšte nesėdi. Žmonių gana daug, tad šią naktį teks sėdėti tiesiai. Nebent miegodama nulinksiu visiškai juodbruvam vaikinui ant peties. 🙂 Užtat yra apžvalgos vagonas, kur sėdynės atsuktos į beveik ištisinius langus. Gana neblogai, bet bijau, kad kuomet ryt įvažiuosim į Denverio apylinkes, tai visi norintys pasigrožėti kalnais, čia tikrai netilps. Kol kas važiavom per Ilinojų. Toks tipiškas lietuviškas peizažas – užsėti laukai, vienkiemiais išsimėčiusios sodybos. Nustebino tik didelis būrys vėjo jėgainių, Suskaičiavau jų gal keturiasdešimt, o po kokios valandos pamačiau visai nerealų „jėgainyną“- daugiau nei šimtą „malūnėliŲ“. Visos taip kažkaip lėtai, neskubėdamos sukasi, tarsi kokiam fantastiniam filme. Niekada nebuvau jų tiek daug viename plote mačiusi. Dabar slenkam per Ajovą ir žiūrėti beveik nėra ką.
Traukiny ir vėl nėra wi-fi…Čia jau tikrai gėda džiunglėms, nes žmonėms nuo pradinio iki galutinio taško juk net dvi paras važiuoti…Chicago stoty buvo kažkokie neaiškūs automatai, kurie siūlė internetinį ryšį tam tikrose linijose, bet nesileido į kalbas, neįkišus jiems į žabtus kreditinės kortelės. Nenorėjau jos niekur kaišioti, tad taip ir likau nesupratusi esmės.

Tags: JAV, keliones