Rytas prasidėjo nekaip. Pabudau su nuoskauda dėl taksi permokėtų pinigų ir po pusryčių pareiškiau pretenzijas savo Airbnb „hostams“, kad jie neįspėjo manęs, jog gyvena visai ne Sedonoj, o kažkokio kaimo pakrašty. Jei jau aš turiu mokėti 30$ už parvežimą iš Sedonos, tai kiek man kainuos iš ten iškviestas taksi ? Dvigubai ? Tokiu atveju mano pigus kambarys tampa „auksiniu“, jau nekalbant apie pervažiavimams sugaištą laiką. Artimiausia maisto parduotuvė bala žino kur, mano iphone name neveikia, tad ką aš čia veikiu ? Namo šeimininkas Darekas truputį įsižeidė ir pareiškė, kad jei aš noriu, tai galiu skambinti į Airbnb ir atšaukti likusių penkių naktų rezervaciją. Burbtelėjau, kad skambintų.
Autoatsakovas paprašė palaukti 5 min. laukėm daugiau nei 10 min. Galiausiai atsiliepė kažkokia Erika. Darekas išdėstė problemą, aš paryškinau aplinkybes, vos ne 10 min. praėjo, kol Darekas įrodė esąs Darekas, o aš – aš. Galiausiai paaiškėjo, kad tokiais atvejais, „hostas“ turi teisę nutraukti rezervaciją, pasiimdamas sau pinigų tiek….kiek mano esant reikalinga…Erika jau pradėjo diktuoti Dariušui ką daryti, kad nutraukti rezervaciją, kai aš paprašiau duoti man ragelį ir pareikalavau paaiškinti, kokias teises turi klientas. Ar Airbnb gina tik šeimininkų teises ir visai nesirūpina klientais ? Deja…Piktai pasakiau, kad niekur nesikraustysiu ir numečiau telefoną. Su Dareku ir jo žmona apsikabinom ir priėjom kompromisą, o dėl Airbnb nuoskauda liko…Nesitikėkit, vaikai, sulaukti iš šios kompanijos pagalbos, jei iškils rimtos problemos.
Susitaikymui Dariušas nuvežė mane prie kažkokios upelio, liepė perbristi ir eiti prie Katedros uolos. Už poros valandų atvažiuos pasiimti. Pasakiau, kad geriau jau aš paskambinsiu, nors abejojau, ar veiks mano iphone…
Bristi visai nesinorėjo, nes Oak creek dugnas buvo nusėtas slidžiais akmenimis. Prieš atsisveikindamas, mano namo šeimininkas dar mestelėjo, kad kai pats brido, tai nenusiavė batų ir paslydo…Man gi paslysti su savo pasu, iphone ir fotoaparatu būtų pats tas…Laimei sugebėjau išlaikyti lygsvarą. 🙂 Po geos mylios ėjimo eiliniu asfaltuotu takeliu, ėmiau įtarti, kad per upelį bridau be reikalo…Uola atrodė kylanti būtent anoje pusėje…Akurat…Upelis per tą atstumą spėjo vos ne dvigubai išplatėti ir šiek tiek pagilėti. Nors verk…Susiradau krante lazdą, nusiaviau sportbačius ir nusideginau padus į įkaitusį smėlį. Puoliau į vandenį ir pasiramstydama lazda ėmiau slinkti į priekį. Kitam krante buvusiai moteriai pabudo moteriškas solidarumas, tad paėmė mano sportbačius ir dar man porą kartų ranką padavė. Oak creek buvo sėkmingai įveiktas. 🙂
Katedros uolos prieeigos, viliojo kopti aukštyn. Iš pradžių viskas buvo normaliai. Tiesiog kopi ir kopi aukštyn. Keliukas vingiuoja aukštyn – žemyn serpantinu, bet užtikrintai veda į priekį. Paskui gi prasidėjo tikra uola. Prisiminiau Adamo pamokas Ugnies slėny ir ėmiau ropštis į viršų. Laimei mano sportbačiai pasirodė esą ne prastesni už naujuosius žygio batus. Iš pradžių kopiau vienut vienutėlė , paskui iš kitos pusės pasirodė daugiau žmonių, nuo Katedros padvelkė gana stiprus vėjas. Apėmė toks azartas, kad vietomis ropote ropojau uola, bet kilau į viršų. 🙂 Sustojau tik prieš paskutinį karnizą. Mačiau kaip juo sunkiai žemyn leidosi jauna sportiška porelė, o ir kylantys į viršų, prilaikė savo moteras, o man kas ranką paduos ? Tad nutariau, kad ir taip turiu didžiuotis, kad iš 0,7 mylios pakilimo tako ruožo, įveikiau ne mažiau nei 0,5. Kaip nesportiškai senutei, tai tikrai daug. 🙂
Tik tiek įkopiau, kiek ten aukštai žmogus stovi.
Nusileisti buvo kur kas sunkiau, nei pakilti. Paskambinau savo draugei ir paprašiau , kad nuo uolos nukeltų, o jei kas, tai, kad neminėtų bloguoju. Ji sureagavo taip, tarsi aš stovėčiau ant kokio Salduvės piliakalnio…Vistik nulipau, nors vietom tiesiog sėdausi ir slinkau ant užpakalio. 🙂 Žiūrint iš apačios, turėjau atrodyti gana neblogai. 🙂
Prie upelio rastos lazdos neišmečiau, tad ji man pravertė ir kopiant ir einant keliu. Nelabai net žinojau į kurią pusę eiti. Kai iškopiau į greitkelį, pamačiau vienoj pusėj meno galeriją ir patraukiau ten, nors sveikas protas rėkė, kad mano kaimas yra priešingoj pusėj. Na bet nesvarbu, užtat pamačiau porą tikrai įspūdingų paveikslų su arkliais. Galerijos administratorė patarė man pavažiuoti iki Hillside, kur daug meno galerijų ir restoranų. Pagalvojau, kad jau kelintas vakaras, kai nevalgiau vakarienės, tad gal jau nusipelniau kažką tokio ir patraukiau į Sedoną. Palei kelią driekėsi raudonas šaligatvis su juo zujančiom raudonom skruzdėlėm. Jokių restoranų nesimatė nei iš tolo. Žingsniavau, pasiremdama lazda, lyg piligrimė ir mintyse keiksnojau Arizonos viešojo maitinimo struktūrą, kuri pakelėj negali kokio jaukaus restoranėlio patupdyti. Nukeliavau ne mažiau nei porą mylių, kai pamačiau kažkokį viešbučio kompleksą. Beieškodama jame restorano, susidūriau su administratore ir mintyse nusikvatojau pagalvojusi, kad turbūt atrodau, kaip kokio Bilo Gates žmona, nes taip jau meiliai administratorė prie manes pripuolė, o aš su natūralia medine lazda rankoj,laisva linine palaidine, apsmukusiom šviesiom kelnėm, taip juk tik tikrai viską sau leidžianti milijardieriaus žmona gali neblogam restorane pasirodyti. 🙂 Maistas buvo tikrai geras, o vietinis Arizonos vynas – nuostabus. Iki šiol net nežinojau, kad Arizonoje auga ne tik kaktusai, bet ir vynuogės… 🙂
Čia pati Katedros uola į kurią tik tikri „kopinėtojai“ įkopia.:)
