Pabudau anksti rytą Nebraskoj. Šonus gėlė nuo besiraivymo ant sėdynių apžvalgos vagone, labai norėjosi miego, bet naiviai tikėjausi, kad netrukus privažiuosim Colorado valstiją ir prieš akis ims plaukti nežemiško grožio vaizdai. Deja.. Colorado privažiuoti neskubėjom, o prieš akis vis driekėsi lygumos ir platumos.
Galiausiai paaiškėjo, kad vėluojam daugiau nei tris valandas, privažaivom Colorado valstiją, bet vaizdas mažai tepasikeitė. Šalia geležinkelio „bėgo“ vargana „betonkė“, vėliau šmėkštelėjo kelio ženklas „66“, o platumose atsirado kažkokie keisti krūmai, kuriuos aš vėliau idenifikavau, kaip kiečius arba diemedžių giminaičius. 🙂
Vėliau pasirodė akmenys ir uolos, bei besiganančios karvutės, kurias kažkuriam tai ruože, pakeitė bizonai.
Trečią parą tas ratų stuksėjimas ėmė ir pabosti, juolab, kad Denvery, kur turėjo būti beveik valanda laisvo laiko, palydovė pareiškė, kad ji nežino kiek stovės traukinys, gal kokį 10 min. Rizikuoti bėgti į stotį nesinorėjo, o traukinys iš tiesų stovėjo gal 25 min…Bjauri palydovė pasitaikė – išdalino vietas po vieną, pirmam prie traukinio atbėgusiam jaunimėliui, o vargšei senutei (t.y. man) paskyrė vietą kiniečių šeimos kamputy. Man pabandžius susitarti, kiniečius pakeitė jaunas juodukas. Galiausiai tiesiog persikrausčiau į apžvalginį vagoną.
Ten ir miegojau, sėdėjau, valgiau, kaip kad ta motera nuotraukoj.
. Nustebino vakarienė. Šiaip jau ji daugiau priklausė miegamojo vagono keleiviams, bet ir vargšai „couchai“ turėjo teisę pavalgyti, jei sugebės pasidaryti rezervaciją. Sugebėjau vos ne piktuoju, bet tikrai vertėjo. 🙂 Steikas buvo skanus, visa kita šiaip sau, na bet bent jau pavalgiau kartą per parą.
Per vakarienę džiaugiausi po prerijas, ( tuomet dar nežinojau, kad tai dykuma), laigančiom antilopėm, o paskui įvažiavom į kažkokių niūrių, tamsių kalnų rajoną. Įlipęs konduktorius paaiškino, kad kelias remontuojamas, tad važiuojam per pramoninį Vajomingą ir vėluojam…
Salt Lake city buvom ne dvidešimt trečią, bet trečią ryto..Susidėjau daiktus į taksi ir nušvilpiau į savo pirmąjį Airbnb butą.Kaip ir netoli nuo centro, kaip ir neblogai.Žinojau, kad prie supamos kėdės, namo verandoj yra kažkoks seifukas su raktais. Verandoj šviesos jungiklio kažkodėl neieškojau, o įsijungiau savo iphone prožektorių ir ėmiau to seifuko ieškoti. Nerandu nors tu ką…Skambinti labai jau nesinori. Galų gale pastebiu, kad ant kėdės ranktūrio kabo kažkas panašaus į didelę spyną. Puolu žiūrėti kur tą kodą surinkti ir vėl bėda. Aš akinių šiaip jau nenešioju, bet pastaruoju metu man labai akys nusilpo, plius jau trečia mažai temiegota naktis, o skaičiukai tie sidabriniai ir liejasi prožektoriaus šviesoje. Puoliau knistis po lagaminą, ieškodama akinių. Akinius susiradau, bet niekaip nesuprantu kur ten nulis. Galiausiai ir tą radau, bet spyna neatsidaro, nors verk. Ryžausi skambinti, atsikėliau nuo kėdės, o seifukas iškrito man iš rankos, atsitrenkė į kėdę ir iš jo pabiro raktai. 🙂 Ar reikia sakyti, kad ir rakinau duris gal kokias 10 min. ? 🙂 Galiausiai patekau į namo vidų, pamačiau kažkokį atverstą sąsiuvinį ant pianino ir netyčia kažką paspaudžiau savo iphone. Garsiai užgrojo muziką ir aš pirmas sekundes net pagalvojau, kad čia tas pianinas…:) Išpuoliau pro atdaras duris lauk ir vos neišsitiesiau, užkliuvusi už slenksčio. 🙂 Matyt, mano Angelas Sargas spėjo mane paskutinį momentą sugriebti.
Toliau jau be nuotykių, žiauriai girgždančiais laiptais užlipau į antrą aukštą ir radau savo kambarį. Viskas paprasta, ramu, jauku, Buda, Krišna, kelio ženklas, limituojantis greitį iki 25 mylių per valandą.Lova. Liuliukas. 🙂
