Ką tik grįžau iš „raganų šabo“.:) Nežinau kaip pavadinti renginį, kuomet kartą per mėnesį, esant Mėnulio pilnačiai, žmonės pasiima būgnus ir renkasi Sedonoje prie Katedros kalno.
Sužinojau apie tai visai atsitiktinai. Tiesiog šiandien suradau bendrą kalbą su savo laikino būsto šeimininke Keite. Nuvežė Ji mane į kelias meno galerijas, krišnaitų būstinę, Švento kryžiaus koplyčią ant uolos, Fay kanjoną, kur vėl sėkmingai sugebėjau ant uolos užsiropšti. 🙂 Paskui nuvažiavom pavakarieniauti į gana prabangų restoraną ir grįžom namo. Svajojau tik apie dušą ir lovelę…Keitė pasiūlė pamasažuoti man pėdas ir prasitarė, kad Jos vyras kažką nuvežė prie Katedros kalno pasiklausyti būgnų. Mano mieguistos akys sužibo ir netrukus mudvi jau sėdėjom automobily ir dūmėm į tamsą.
Parkingas prie Katedros kalno buvo pilnut pilnutėlis, automobiliai rikiavosi visoje pakelėje, o iš tamsos sklido būgnų ritmas. Apie tokią patirtį net nesvajojau – eini tamsiu taku per akmenis į viršų, kelią apšviečia didžiulis Mėnulis, žiba žvaigždės ir didingai stūkso Katedros uola. Kažkur viršuje, iš kur sklinda būgnų garsai, retkarčiais sumirksi telefonų, kamerų, rankinių prožektorių žiburėliai. Užkopėm į gana erdvią aikštelę, ties pirmuoju karnizu ir prieš akis atsivėrė įspūdingas vaizdas – ratu susėdę gal koks dešimt būgnininkų su įvairiausiais instrumentais – odiniais, skardiniais ir pan. Turbūt daugiau nei pusšimtis įvairiausio amžiaus, daugiausia baltųjų žmonių, susėdę už jų, o gal koks dvidešimt šoka vidury. Nedvejodama prisijungiau prie šokančių. Kaifas koks… Būgnai nenutyla nei minutei, tik keičiasi ritmas, grojančiųjų skaičius ir pan. Vieni šokantys typia afrikietiška maniera, kiti – seksualiai, kaip kas moka ir sugeba. Visiems viskas „dzin“. Kažkas atsinešė barškalus, kažkas suka rankose strypą, kažkas mirksi švieselėmis, tarp šokančiųjų bėgioja gal kokių trijų metų vaikutis su šviečiančiu ipadu rankose. Nežinau iš kur pas mane atsirado rado trypti be jokios pertraukėlės gerą pusvalandį, kol Keitė nepanoro važiuoti namo. Man tai ten dar būtų užtekę jėgų kokioms porai valandų. 🙂 Transas savotiškas, visiškas atsipalaidavimas, grįžau tarsi butelį vyno išgėrusi – galva lengvai svaigsta, linksma, gera.:) Noriu dar…
Sedona yra žinoma tuo, kad ten ir ateiviai iš kitų planetų pasirodo, ir kažkokios ypatingos energijos , vadinamos „vortex“ vietos yra prie didžiųjų uolų. Nėra kada man lysti į inetą ir nagrinėti kas ta vortex, Keitė su Dareku ne itin ką gali paaiškinti, į ekskursiją dar tik ruošiuosi važiuoti, bet šiaip tai įtariu, kad tos energijos poveikį aš jau patyriau savo kailiu. Pagrindinė vortex vieta yra ties Katedros kalnu, kur aš šįvakar šokau, o vakar gana aukštai buvau užsikabarojusi.Pastaruosius penkiolika metų aš kenčiu dėl gyvybinės energijos stygiaus ir chroniško nuovargio. O vakar gi ne tik į aukštą uolą trisdešimties laipsnių karšty užsikabarojau, prieš tai kelis km atžingsniavusi, bet ir po to dar nuėjau ne mažiau nei 5km…Ir nesijaučiau nei pavargus, nei pervargus, grįžus dar sugebėjau ir porą blogo įrašų parašyti ir rezevacijas persižiūrėti, gerokai po vidurnakčio miegoti nuėjau. Iš kur pas mane ta energija ??? Šiandien irgi, kai atėjom, prie Fay kanjono, kur taip pat yra vadinama vortex vieta, aš antrą kvėpavimą įgijau. Jei man kas būtų prieš metus pasakęs, kad aš su malonumu kabarosiuosi į uolas dykumoj, aš būčiau pirštu prie smilkinio pasukinėjusi…Aš juk karščio nepernešu, fiziškai esu save apleidusi ir sveikata negaliu pasigirti. Dabar gi mistika kažkokia. 🙂 Reikia gal man į Sedoną persikraustyti ar ką ? Turėčiau išvažiuoti iš čia šeštadienį, bet kažkas viduje kužda, kad dar bent iki pirmadienio čia pabūčiau… Jei mano kambario niekas neužsirezervavo savaitgaliui, tai turbūt ir liksiu dar porai dienų. Gal dar kokie tai teigiami poslinkiai many atsiras. 🙂
