Feed on
Posts
Comments

IMG_4794
Širdim pajutau, ką senovės lietuviams reiškė Šventosios ąžuolų giraitės. Truputį keista, kad tam reikėjo nusitrenkti tūkstančius mylių į Šiaurės Kaliforniją, į visai manes nesužavėjusį San Francisko miestą. Ir būtent čia, manes laukė vienas iš pačių nuostabiausių ir nepakartojamų kelionės įspūdžių. Užsisakinėjau kelionę į Yosemite nac. parką ir kitame lankstinuko puslapyje pastebėjau trumpą išvyką į „Muir woods National Monument“. Niekada nebuvau girdėjusi apie jokius Muiro medžius, bet pagalvojau, kad ta keturių valandų trukmės išvyka, prieš man paliekant miestą, būtų visai neblogai. Ir taip penktadienio ryte aš buvau atvežtą į Šventąją girią. Čia jau mano sugalvotas pavadinimas, nes kitoks, mano nuomone, tai vietai ir netinka. Įsivaizduokit, kad atsiduriat tarp be galo didingų raudonkamienių sekvojų, savo viršūnėmis užstojančių saulę ir skleidžiančių kažkokį neapsakomai malonų kvapą. Jokiomis nuotraukomis neįmanoma perduoti to vaizdo ir kažkokios nenusakomos atmosferos.

IMG_4786

IMG_4791

Vieni žmonės čia aikčioja ir okčioja, kiti tyli. Aš supratau ką šiems medžiams jautė didis amerikiečių gamtininkas John’as Muir’as, sakydamas, kad aukščiausių pasaulyje raudonųjų sekvojų miškas Jam yra Katedra. Apie John’ą Muir’ą dar kada nors parašysiu, kai rasiu laiko perskaityti nusipirktas knygas ir įsigilinti į šio neeilinio žmogaus gyvenimą ir asmenybę. Kol kas žinau labai mažai, o ir tą vardą pirmą kartą išgirdau vos prieš dvi dienas. Truputį pavydžiu John’ui Muir’ui, nes kuomet Jis pirmą kartą susitiko su šiais nuostabiais medžiais, miške nebuvo jokių lentinių takų ir svarbiausia, kad nebuvo triukšmingos minios.Aš gi jaučiausi tarsi įėjusi į didingą katedrą, kur būtina įsiklausyti į tylą, o tam trukdo prekeivių keliamas triukšmas. Radau į kalną vedantį taką ir pabandžiau nors kiek pabėgti nuo patogesniais takais dūzgiančios minios. Tik dalinai tai pavyko padaryti, bet ačiū ir už tai. Dar niekada jokie medžiai man nebuvo sukėlę tokio nenusakomo noro prisiglausti, paglostyti kamieną, kilo noras prisėsti ant didžiulių, žemės paviršiun iššokusių šaknų ir išpasakoti savo problemas ir rūpesčius, paprašyti pagalbos… Žinau, kad daugumai skaitytojų, šis mano pasakojimas nuskambės, kaip didžiausias „briedas“, bet juk pas kiekvieną – sava patirtis. Besikalbėdama su ilgaamžėm sekvojom,supratau, kad taip ir senovės lietuviai ateidavo pas šventuosius ąžuolus, savo bėdų išsakyti. Kai pats nesi to pajutęs, tai atrodo nesuprantama, linkiu visiems tos patirties, to nematomo ryšio su gamta ir Amžinybe.
Medis, augantis šimtmečius, negali būti tik kažkoks rąstas. Žmogaus gyvenimas, palyginus su juo, yra niekingai trumpas.

IMG_4787

Šis nuo IX iki XXI amžiaus, daugiau nei tūkstantį metų išgyvenęs raudonmedis,ramiai sau džiaugėsi saule ir vėju, lietaus lašais, tiek tuomet, kuomet čia užklysdavo pirmieji kontinento gyventojai, tiek tuomet, kuomet inkai ir actekai kūrė savo imperijas ir atklydę europiečiai jas pražudė. Ošė tuomet, kada visuose žemynuose siautė karo audros, kuomet žmonės gimė ir mirė, kūrė ir griovė. Ar galima sulyginti tūkstantmečio žmonijos istorija ir vieno raudonmedžio gyvenimą ? Gal tai raktas į Amžinybės suvokimą ?

Didingieji raudonmedžiai yra tokie pat primityvūs augalai, kaip ir milijonus metų gyvuojantys …asiūkliai. Tik asiūkliai dauginasi sporomis, o sekvojos – „nuogomis“ sėklomis, kurias tvirtas apsauginis paviršius išsaugo nuo ugnies, vandens ir kitų stichijų iki to laiko, kol jos bus pasirengusios išleisti naują Amžinybės medžio daigą. Kaip bebūtų keista, bet senieji raudonmedžiai yra neįtikėtinai atsparūs gaisrams ir net žemės drebėjimams.Vienintelis jų tikras priešas yra žmogus. Neveltui J.Muir’as rašė : „Kiekvienas idiotas gali sunaikinti medį, nes medis negali pabėgti“..Prieš kelis šimtus metų,Kalifornijoje sekvojos buvo užėmusios met dviejų milijonų akrų teritoriją, dabar jų liko vos 150 000 akrų ir tai J.Muir’o ir Jo pasekėjų dėka.
Dar viena įdomi raudonmedžių ypatybė yra tai, kad jie auga šeimomis. Šios nuotraukos vidury, matosi pajuodęs, šimtus metų skaičiuojantis kelmas, šalia kurio auga tvirti, išlakūs jaunesni medžiai, išaugę iš tų pačių senų šaknų, jau senajam medžiui mirus. Be to 50% jiems reikalingos drėgmės, didžiuliai medžiai pasiima …iš rūko…

IMG_4802
IMG_4800

Gal gi dėl tos vienybės ir artumo vienas su kitu, šie medžiai ir yra tokie stiprūs … ?

„This grand show is eternal.
It is always sunrise
somewhere;
the dew is never all dried at once;
a shower is forever falling;
vapor is ever rising.

Eternal sunrise,
eternal sunset, eternal dawn
and gloaming, on sea
and continents and islands,
each in its turn,
as the round earth rolls.

JOHN MUIR

IMG_4796

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos