Feed on
Posts
Comments

IMG_3591

Atsisveikinau su Juta, trijų valandų trukmės, vakariniu pasivažinėjimu „Wrangler rubicon“ džipu po pietvakarinę valstijos dalį, vadinamą Dixie. Tai jau Mojave dykuma, kurioje liko dalelė mano širdies,dykuma, kuria aš vėliau grožėsiuosi ir Nevadoj, ir Arizonoj, ir Kalifornijoje ir kuri galutinai sugriovė mano streotipą, kad dykuma yra visiška dykynė, kur aplink vien tik smėlis, oazės ir miražai 🙂 Nors šiaip jau Mojave yra sausiausia Šiaurės Amerikos dykuma, mano „stereotipinis“ smėlis čia yra tik vienoje vietoje, kur plyti taip vadinamos „baltosios kopos“ ir kur man pabuvoti neteko. O tai,ką mačiau, tai ta pati raudona žemė, uolos ir ne tokia jau skurdi gegužės pabaigai, augmenija.

DSC05947

DSC05953

Kiek nustebau, sužinojusi, kad prieš porą šimtų metų čia buvo Meksikos teritorija.
XIX a vidury čia užklydo, mano jau minėti mormonai, kurių tuometinis bendruomenės vadas, nutarė užsėti šią žemę medvilne. Bet ją mormonai čia augino vos kelis metus. Tiesiog kiek per žemai jūros lygio esanti teritorija ne itin tiko šiai kultūrai. Nepaisant to, šią žemę pradėta Dixie, kas simbolizavo priklausymą pietinėms JAV valstijoms,kur buvo auginama medvilnė.
Važinėjom tokiais įspūdingais, raudonais, į kelius nepanašiais vieškeliais, kad net kvapą gniaužė ir nuo vaizdų, ir nuo stačių, staigių posūkių.

DSC05950

DSC05957

DSC06021

DSC05960

Galiausiai pasiekėme 1866-aisiais pradėtas, senąsias Grafton’o mormonų kapines. Tokis prisilietimas prie „baltosios“ Amerikos istorijos, tų pirmųjų paprastų žmonelių, kurie su moterimis, vaikais ir visa kuklia savo manta kažkaip sugebėjo ateiti į šias vietas, kurias ir šiandien be visureigio sunku pasiekti. Čia tarsi savotiškas paminklas tai priešpriešai tarp senosios Paluti kultūros žmonių ir baltųjų kolonizatorių. Net išstumti iš savo teritorijų, senieji šių žęmių šeimininkai nepasidavė, ko pasekoje į rudą molį atgulė jauni europiečių kilmės žmonės. Šalia jų, kapeliai mažų vaikų, mirusių dėl baisių to meto ligų – difterijos ir skarlatinos.

DSC06006DSC05970_20160114205705899

DSC05972

DSC06009

DSC05978

DSC05984

DSC05982

Saulei leidžiantis, paliekam ilsėtis mirusius ramybėje ir traukiam į jų kadaise gyventą „vaiduoklių miestą“, filmuotą ne viename holyvudo vesterne. Į miestą ta vieta mažai panaši, juolab, kad pagrindinis jo pastatas tuo pačiu metu buvo ir bažnyčia, ir mokykla, ir bendruomenės namai. Radau youtube gana gražiai iš viršaus nufilmuotą, šią paskutinių gyventojų 1944 metais paliktą kaimą. (Nuoroda teksto pabaigoje)

DSC06018

Saulė vis žemiau leidosi, o mes važiavome prisiliesti prie dar senesnio istorijos pėdsako – aukštai uolose išlikusių kelių senųjų anasazi žmonių petroglifų.

DSC06012

DSC06040

Kadangi atvažiavom čia ne tiek petroglifų, t.y. senųjų Amerikos gyventojų piešinių pasižiūrėti, kiek tiesiog pasidžiaugti įspūdingu džipo kopimu į aukštas uolas, tai tų piešinių matėm vos du. Šiaip jau Jutoje petroglifų yra gana daug ir jau vien dėl jų būtų verta dar kartą čia apsilankyti. Plačiau apie tai parašysiu vėliau, nes senojo meno pėdsakų, savo kelionės metu mačiau ir daugiau.

DSC06027

DSC06026

Tai kokios tos kadaise senųjų genčių apgyventos vietos :

DSC06031

DSC06056

Tuo mano pažintis su įdomiaja Jutos valstija baigėsi. Belieka pasvajoti, kad gal kada nors aš čia atvyksiu, nes liko neaplankytas Moab’as, Arkų nac. parkas, o ir šiaip nuostabi ta Juta. Siūlyčiau visiems, mylintiems gamtą, neaplenkti šios įspūdingos valstijos.

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos