Gražų sekmadienio rytą, pabudau kukliam motely St.George, susipakavau daiktus ir netrukus įsitaisiau jaunatviškos moters vairuojamam autobusiuke. Dar niekada gyvenime nebuvau turėjusi savo asmeninės gidės – vairuotojos, tad pasijutau kaip turtinga amerikietė. 🙂 Šios dienos tikslas buvo Siono (Zion) nacionalinis parkas – pats seniausias ir labiausiai lankomas parkas Jutoje. Vakarykščiai jau buvau praleidusi jame porą valandų, bet po Bryce kanjono, gėrėtis dar vienu gamtos stebuklu buvo sudėtinga. Todėl niekam nerekomenduočiau pasistengti apžiūrėti šias dvi vietas per vieną dieną. Sionas vertas bent jau aštuonių valandų.
Tikrai puikūs vaizdai ėmė džiuginti akį, jau vos išvažiavus iš mažo St.George miestelio.
Šiame kelyje aš pirmą kartą pamačiau įspūdingas kalvas, kurias sau pavadinau, Motinos Žemės krūtimis.:)
Tokias „krūtis“ vėliau teko matyti ir Arizonoje. Tikrai jaudinantis ir įspūdingas vaizdas, iškylantis horizonte.
Na o Siono nac.parkas, pasitiko mus ramybe ir lengvame rūke paskendusiom, kalnų viršūnėm.
,
Siono nac.parkas, kaip ir Bryce parkas yra didelis kanjonas,(pagal kitą versiją net keli kanjonai), kurio ilgis 24 km, o aukščiausia vieta 2,66 km Tai unikali geografiniu požiūriu vieta su ypatinga ekosistema ir kažkokia mistine atmosfera. Neveltui, XIXa. vidury čia apsigyvenę mormonai, buvo taip sužavėti aplinkos grožio ir ramybės, kad pavadino šią vietą Sionu – biblijiniu Rojaus miestu. Tai tikrai tarsi kažkokia vieta, šalia Aukščiausiojo sosto, kur pakilęs į kalną, gali pajusti Viešpaties alsavimą.
Žmonių čia atvažiuoja itin daug. Tad vieną iš uolų, kerta įspūdingas tunelis.
su uoloje iškirstais, ventiliacijos langais.
Po palaipiojimo uolom, nuvažiavom pavalgyti į parko prieeigose esantį Springdale miestelį ir po lančo išsiruošėme į pėsčiųjų žygį kanjono dugnu, palei šį gamtos stebuklą sukūrusią Virgin’os upę.
Galingoji „uolų griaužikė“ Virgin’os upė atrodo visai negrėsminga ir neišvaizdi upelė, kurios jėgą, vos pradėjus lynoti, primena meteorologijos tarnyba siunčianti įspėjimus dėl potencialaus pavojaus, nes net ir nuo ne itin stipraus lietaus, vanduo gali rimtai patvinti ir sukelti grėsmę, keliautojų saugumui. Aš pati, baigiantis dienai, gavau tokį sms pranešimą ir sunkiai galėjau įsivaizduoti pavojų. Jau vėliau sužinojau, kad Vakarų pakrantėj dalis upių patvinsta neįtikėtinai greitai, nes saulės išdžiovinta žemė yra išdžiūvusi ir negali greitai sugerti vandens.
</
Prisivaikščiojau ilgai ir maloniai, o nakvynę tam vakarui buvau užsisakiusi per Airbnb Washington’o gyvenvietėje, buvusios niujorkietės Betty „Dykumos oazėje“. Prieš kurį laiką, Betty išėjo į pensiją, pardavė savo butelį Manhatene ir nusipirko namuką Jutoje. Iš pirmo žvilgsnio kuklus namukas, viduje labai erdvus ir puikiai įrengtas.
Bet pagrindinis grožis – vidiniame kiemelyje, išeinančiame į Mojave dykumą. Tai ir rožės, ir fontanėlis su Budos skulptūra, ir burbulų vonia. Po visų nueitų ir „įkoptų“ kilometrų, mirkti toje vonioje ir žiūrėti į tamsią dykumą, buvo neįtikėtinas poilsis. 🙂 Myliu Jutą ir labai noriu dar ten sugrįžti.
