Feed on
Posts
Comments

Šiandien pagaliau išdrįsau paskambinti savo kirpėjai. Po to, kai per tv pamačiau uragano nusiaubtą Sea Gate (NYC), kur buvo Jos namai, nusprendžiau neaukoti pinigų Raudonajam kryžiui ar kokiai kitai labdaros organizacijai, o savo „dešimtinę“ atiduoti kirpėjai Svetai.

Bijojau, kad iš Jos svajonių namuko bebus likusi tik lentų krūva. Svetos laimei ar nelaimei namas tebestovi, bet visa situacija primena nesibaigiantį košmarą. Tą nelemtą pirmadienį Sea Gate gyventojai buvo raginami evakuotis. Svetos vyras į žmonos pasiūlymą palikti namus tik pasišaipė, kad Baku, iš kur jie emigravo, būdavo kur kas didesni vėjai, nei kažkoks vos pirmos kategorijos uraganas.

Užtenka, kad pernai evakavosi prieš Irenai atūžiant. Toji buvo 3-ios kategorijos ir tai nieko. O čia…, tik kvailiai ir bailiai gali nuo kažkokio vėjūkščio bėgti. Matyt, taip galvojo ne vienas niujorkietis, nes prieglaudos mieste iš pradžių buvo pustuštės. Kuomet per pamatus prasiveržęs jūros vanduo ėmė tvindyti rūsį, šeima persigalvojo, skubiai sėdo į automobilį ir išvažiavo pas giminaičius. Deja, kelias jau buvo apsemtas, mašina vos nepaskendo, galiausiai šiaip ne taip parsikrapštė atgal ir vos įėję į namą, išgirdo įtartiną garsą – kieme liepsnojo peršlapęs automobilis. Beliko melstis ir dėkoti Aukščiausiam, kad liko gyvi.

Vanduo, apsėmęs visą rūsį toliau nebekilo, bet dingo elektra ir sėdėjimas tamsoje, siaučiant baisiam vėjui ir po grindim teliuškuojant vandeniui, kėlė įspūdį, kad atėjo pasaulio pabaiga. Galiausiai baisusis košmaras baigėsi ir prasidėjo kasdienybės velniava. Reikėjo išpumpuoti vandenį iš rūsio.

Svetos vyras susirado darbininkus, kurie tai atliko už 1500$. Kitą dieną rūsys vėl buvo beveik iki lubų pilnas vandens. Paaiškėjo, kad namas stovi žemesniam lygy, nei yra įrengta miesto kanalizacija. Vandenį pumpavę darbininkai gynėsi, kad ne jų kaltė, jog rūsį vėl apsėmė ir pareikalavo dar 1500$ už pakartotinį darbą. Iš kur imti pinigus vargingesnės vidutinės klasės šeimai, kai abu jos nariai, praūžus uraganui, neteko savo darbo vietų?

Galiausiai susitarė, kad vandenį išpumpuos už 800$. Išpumpavo. Kitą dieną vandens rūsy buvo iki žmogaus kelių… Apie jokį kitą pumpavimą nebebuvo net kalbos, nes pumpavimo kainos Brooklyn’e pakilo iki 2000$, o netrukus ir iki 3000$. Tad nešiojo purviną, šaltą vandenį kibirėliais.

Susižinojo, kad elektros energijos kompanija Con Edison nepajungs jiems elektros energijos tol, kol rūsys nebus išdžiovintas. Teko važiuoti į kitą valstiją, pirkti elektros generatorių, džiovinti rūsį, viską mesti lauk ir plėšti apdailą. Po to reikėjo kviesti licencijuotą specialistą, kuris patikrintų viską ir patvirtintų, kad namas gali būti vėl elektrifikuotas. Viskas lyg ir paprasta, bet… specialisto paslaugos kainuoja 5500$.

Svetos vyro vos infarktas netrenkė, tokią kainą išgirdus, jis pareiškė, kad nemokės tokių pinigų, nes jie nieko nebeturi ir kad negalima, nukentėjusius nuo stichijos žmones, šitaip apiplėšinėti vidury baltos dienos. Jis pats buvęs elektronikos specialistas ir iš esmės tai viską galėtų susitvarkyti pats, jei tik kas nurodytų ką reikia daryti. Nurodyti niekas nenurodo, tad namas skendi tamsoje, o vakar dar ir prisnigo…

Sveta sėdi brolio namuose ir nenori net matyti savo namų, apie kuriuos taip svajojo. Ilgus metus, po emigracijos iš Baku, gyveno ji su vyru ir sūnum nedideliam nuomojamam butely šalia triukšmingos gatvės, kur beveik kas naktį kaukė greitosios med. pagalbos, gaisrinės ar policijos sirenos, ir svajojo apie mažą jaukų namuką tylioj gražioj vietoj. Prieš dvejus metus, sūnus atvežė Ją su vyru i Sea Gate, parodė gražų, nors kiek apleistą, ir ne itin brangų namuką. Jiems vieta taip patiko, kad daug negalvoję, pasiėmė paskolą banke, paliko nuomojamą būstą ir pradėjo įgyvendinti savo svajonę – susikurti Namus.

Pinigų, samdytis statybininkus remontui, nebuvo, tad tėvas ir sūnus laisvu nuo darbo metu viską tvarkė savo rankomis, kol praėjusį pavasarį, prasiveržęs kažkur iš po pamatų gilumos, jūros vanduo užliejo rūsį. Pakviestas specialistas konstatavo, kad norint išspręsti problemą, reikia ne mažiau kaip 200 000$, o jei tokių pinigų nėra, tai reikia bent gelbėti namą, keičiant pamatus, kas kainuos kažkur per 50 000$.

Vėl naujas kreditas, nesibaigiantys remonto darbai, statybininkų keliamas triukšmas ir dulkės. O kai pamatai buvo perdaryti, atūžė Sandy… Draudimo nuo potvynio šeima neturi, nes privačios kompanijos praktiškai nedraudžia nuo potvynių, o valstybiniam draudimui reikia kas mėnesį mokėti po 500$. Svetos vyras nutarė, kad jie negali sau leisti tiek mokėti už abejotinos vertės projektą.

Svajonių namai tapo košmaro namais. Landšaftas aplink namus atrodo, tarsi praėjus karui. Neseniai koledžą baigęs Svetos sūnus, pora valandų net nenori nieko kalbėti, kai grįžta iš po darbų toj nelemtoj vietoj.

Pasakojant man tai Svetai, balsą vis suvirpina tramdomos ašaros. Nei tai yra namai, nei tai nėra jų… „Aš tiesiog bijosiu ten gyventi“ – sako Ji. Aš irgi bijočiau… Girdėjau, kad nemažai žmonių, pamatę kokiu greičiu vanduo užlieja jų namus, dabar labiausiai norėtų gyventi kokiam 20-am aukšte ir tai toliau nuo vandens. Rentos naujai nuomojamiems butams Brooklyn’e šoktelėjo aukštyn. Net nekilnojamojo turto agentai už savo paslaugas pradėjo prašyti ne vieno, o dviejų mėnesių rentos atlygį.

Sinoptikai jau kalba apie galimai iš Kanados atūšiančią dar vieną sniego audrą. Viena jau buvo vakar. Negi dabar kas savaitę Valstijas vis taršys tai kokia pūga, tai uraganas? Trūksta tik cunamių ir Žemės drebėjimų. Galgi tikrai pranašystės pildosi?

Sekmadienį pagaliau grįšiu į New York’ą ir susitiksiu Svetą. Mintyse repetuoju kaip čia reikės Jai savo „dešimtinę“ paduoti, kad neįžeisčiau žmogaus…

Comments are closed.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos