Feed on
Posts
Comments

Philadelphia-20140309-00738

Fotografijos pasaulyje yra bent keletas fotografijų,tapusių tam tikro laikotarpio simboliu. Viena iš jų – Alfred’o Eisenstaedt’o nuotrauka „Pergalės bučinys“, kurioje jūreivis bučiuoja med.seserį Manhattan’o aikštėje, 1945-ųjų rugpjūčio 14-ąją, kuomet buvo oficialiai paskelbta apie Japonijos kapituliaciją. Gana įdomi šios fotografijos istorija, kurią amerikiečių spauda prisiminė ryšium su vieno iš jos herojų – Glenn McDuffie mirtimi, praėjusį mėnesį. Intrigos, jaudinusios amerikiečių protus net keletą dešimtmečių, esmė buvo – kas ta besibučiuojanti pora, įamžinta kultinėje fotografijoje ?
„Life“ žurnalo reporteris Alfred’as Eisenstaedt’as, tą įsimintiną dieną, nuėjo į Times skverą, padaryti, pergalės džiaugsmu alsuojančių, šventinių nuotraukų. Kaip vėliau prisiminė pats fotografas, jis pamatė jauną jūreivį, kuris džiaugsmingai ėjo per aikštę ir bučiavo sutiktas moteris. Jo kelyje stovėjo ir baltais rūbais apsirengusi med. sesuo, tad A.Eisenstaedt’as nutarė, jog vaikinas nepraeis pro šalį ir nutaikė savo „Leiką“…Nuotrauka buvo išspausdinta ant „Life“ viršelio ir tapo neįtikėtinai populiari.
1979 metais žurnalas „Life“ surinko specialią komisiją, į kurią įėjo istorikai, fotografai, dailininkai,ekspertai, nuotraukos autorius, ir paskelbė legendinės fotografijos herojų paiešką. Po metų buvo atrinkta apie 11 pretendentų į jūreivio poziciją ir 3 – į med.sesers. Po ilgų diskusijų, komisija nutarė, kad „Pergalės bučiny“ galimai buvo nufotografuoti George Mendossa ir Greta Frydman. Bet kiti pretendentai nenurimo ir netrukus, nuotraukoje užfiksuota mergina, buvo pripažinta Edith Stain. 1945m. ji dirbo ligoninėje, netoli Times skvero ir nuėjo ten, kai išgirdo per radiją, prezidento kalbą. Aplink visi dainavo, šoko, bučiavosi. Netikėtai ją apkabino aukštas jūreivis ir apdovanojęs ilgu, aistringu bučiniu, išnyko minioje.Jie nepersimetė nei vienu žodžiu ir net nepastebėjo, kaip juos nufotografavo. Paskutinis „kandidatas į jūreivius“- Glenn McDuffie, buvo pripažintas tik praėjus 60-čiai metų po tos įsimintinos datos. Jam padėjo autoritetingiausias JAV kriminalinis dailininkas ( yra tokia profesija),Luis Gibson, kuris beveik metus studijavo G.McDuffie jaunystės laikų nuotraukas ir lygino jas su legendinės fotografijos originalu. L.Gibson’o išvadą patvirtino ir nepriklausomi ekspertai. Buvęs jūreivis pasakojo, kad tą vakarą turėjo persėsti į kitą traukinį New York’e ir išgirdęs apie pergalę, be galo nudžiugo, juolab, kad atsirado viltis, jog jo brolis grįš iš japonų nelaisvės. Tad iš tos laimės ir džiaugėsi, kaip beišmanė. 🙂 Sulaukęs 80-ies, buvęs jūreivis, vėliau visą gyvenimą dirbęs paprastu paštininku, pažino šlovės skonį.Jis ėmė važinėti po visą šalį, dalyvaudamas įvairiausiuose show ir visai padoriai apsirūpindamas savo senatvę. Už kiekvieną autografą ir bučinį, Glenn’as imdavo po dešimt dolerių. 🙂
Vis tik pati įdomiausia asmenybė iš tos kompanijos, buvo fotografas Alfred’as Eisenstaedt’as, gimęs Vakarų Prūsijoje ( dab.Lenkijoje), turtingų žydų šeimoje. Jis buvo sunkiai sužeistas Pirmajame pasauliniame kare, vėliau tapo Berlyno laikraščio Die Welt fotografu. Per gana trumpą savo karjeros Berlyne laikotarpį, sugebėjo padaryti Hitlerio,Gebelso, Mussolinio portretus, o 1935m. emigravo į JAV, kur netrukus įsidarbino „Life“ redakcijoje, ten ir dirbo visą savo likusį gyvenimą, publikavo daugiau nei 2500 fotografijų. Jis yra laikomas šiuolaikinės amerikiečių fotografijos tėvu. Tarp jo nuotraukų personažų – John Kennedy, Marilyn Monroe, Sofi Loren, Albert Einstein, Bernard Shaw. Fotografavo jis ir karą Japonijoje bei Korėjoje, nevengė vaizdų iš eilinių amerikiečių gyvenimo. Paliko tikrai gausų, amerikietiškos fotožurnalistikos, aukso fondą.

“ KISS OF VICTORY“

Philadelphia-20140309-00729
Filadelfija yra pelnytai vadinama ne tik JAV gimtine, bet ir sodininkystės sostine. Pensilvanijos sodininkystės draugija susibūrė dar 1827-aisiais metais ir laiko veltui neleido. Po poros metų sodininkai Masonų halėje suorganizavo pirmąjį pasaulyje Gėlių show uždarose patalpose. Dvidešimt penki draugijos nariai demonstravo savo išaugintus vietinius ir egzotiškus augalus.Nuo to laiko paroda vyksta kasmet ir sutraukia tūkstančius lankytojų. Nuo 1996 metų Gėlių show yra organizuojamas Pennsylvania Convention Center, kur parodai yra skirti 33 akrai ir kasmet čia apsilanko daugiau bei 250 tūkstančiai lankytojų. Laikas visada tas pats – pirmoji kovo dekada, o štai temos keičiamos kas metai. Dažniausiai figūruodavo kokia nors šalis, o štai šiemet 185-tasis show buvo skirtas menininkams – nuo Mikelandželo iki Monet, nuo Picasso iki Pollock’o ir nuo da Vinci iki Dali. Praėjusių metų show buvo skirtas Didžiajai Britanijai, užpraėjusių – Havajų saloms. Tad kiekvienais metais kovo pradžioje , galima važiuoti į Filadelfiją ir grožėtis vis kitokiais floristinio meno kūriniais. Aš ten lankiausi jau trečią kartą. Prieš porą metų buvau „Pavasary Paryžiuje“, o prieš gerą dešimtmetį – „Sodo malonumuose“. Pirmosios mano matytos parodos, kur kas didesnį įspūdį padarė nei paskutinioji, na bet pirmas kartas juk visada įspūdingiausias. 🙂 Visa bėda, kad palikau namie fotoaparatą, tad nuotraukas teko daryti telefonu. Visgi ryžtuosi parodyti kelias nuotraukas, bendram įspūdžiui susidaryti.
Vos įėjus,visų žvilgsnius traukė, pats monumentaliausias floristų kūrinys ir masyvios gėlių kompozicijos:
Philadelphia-20140309-00750

Philadelphia-20140309-00758

Philadelphia-20140309-00757_20140315211816693 Philadelphia-20140309-00759
Philadelphia-20140309-00762
Philadelphia-20140309-00765
Philadelphia-20140309-00751

Philadelphia-20140309-00733
Įžymusis Dali laikrodis buvo papuošęs šią skulptūrą :
Philadelphia-20140309-00772
Kultinis vaizdelis :
Philadelphia-20140309-00738
Įžymiuosius dailininkus prisimenant :
Philadelphia-20140309-00737Philadelphia-20140309-00732
Vaikams labai patiko pievelė, kur rūpestingomis sodininkų rankomis, iš paprasčiausių įrankių, žemių, daržovių, žolių, buvo sukurti žiogas, boružė, bitutė, šimtakojis. Visi labai paprasti, bet mieli ir žaismingi.
Philadelphia-20140309-00744Philadelphia-20140309-00743
Parodos metu veikė ir didelė mugė, kurioje buvo galima nusipirkti sėklų, sodinukų, gėlių, natūralios kosmetikos ir visokių grožybių savo namams. Man labai patiko šios simpatiškos varlytės :
Philadelphia-20140309-00748

Besidomintiems, siūlau pažiūrėti youtube’j rastą video :
https://www.youtube.com/watch?v=lF09Cb0WoSo

Batman Apollo

20131014_112156 Be žado skaitau naujausią Viktoro Pelevino knygą „Batman Apollo“ ir vis pagalvoju apie Ukrainą…Siūlau jums nedidelę ištrauką. Atsiprašau už mėgėjiško vertimo klaidas.
“ -Valdančioji ideologija žmonėms primeta bazinį prieštaravimą, dualią opoziciją, kurios terminais žmonės turi matyti pasaulį. Diskurso užduotis yra padaryti neįmanomu išsisukimą nuo priverstinės suvokimo mobilizacijos. Kitaip sakant, pašalinti alternatyvaus suvokimo galimybę. Tai absoliučiai būtina normaliam žmogaus smegenų funkcionavimui. O pas mus iškilo su tuo problemos. Kovodami už širdis ir protus, diskurso darbuotojai reikalauja iš žmogaus atsakyti „taip“ arba „ne“, nes visas žmogaus mąstymas, tarsi elektros srovė, turi tekėti tarp šių dviejų polių. Bet iš esmės atsakymai yra trys – „taip“ , „ne“ ir “ eik tu na… “ . Kai tai ima suprasti pernelyg daug žmonių, tai reiškia, kad jų smegenyse atsirado liuftas.( laisvatarpis). Mūsų kultūroje jis pasiekė kritinį lygį ir jį būtina sumažinti.
Normalioje visuomenėje galimybė pasiųsti „na…“ užblokuota, beveik kaip trečioji akis. O pas mus Rusijoje…To pasekoje diskurso ir glamūro vaidmuo visuomenei darosi vis labiau pastebimas. Maža to, žmonės pradeda suprasti, kad diskursas ir glamūras jiems yra brukami prievarta. Tokia padėtis negali ilgai tęstis. Jei magiškos grotelės tampa matomos, jos praranda savo magiškumą. Mums reikia išvesti diskursą ir glamūrą iš seklumos. O kad diskursas ir glamūras efektyviai atliktų savo funkciją, žmogus neturi žiūrėti į juos kritiškai ir juo labiau neturi mąstyti apie jų kilmę. Žmogus privalo iš paskutiniųjų stengtis pasiekti aukštą diskurso lygį ir neapsileisti glamūre. Toks troškimas turi tapti jo esybės pagrindu. Nuo jo turi priklausyti žmogaus savivertė ir socialinės perspektyvos.
– Sutinku, – tarė Elilis Maratovičius.- Darykite reikiamus pakeitimus.
– Šiandien mes jau nebegalime išspręsti šios problemos paprastu koregavimu. Viskas dėl to liufto. Pirmiausia reikia jį pašalinti, t.y. sutraukti žmonėms smegenis bet kokiu primityviu būdu. Parodyti žmonėms kokį skudurą ant švabros ir pareikalauti apsispręsti – „taip“ ar „ne“. Griežtai ir vienapusiškai, ir kad niekas net nedrįstų pagalvoti apie trečiąjį variantą.
– O kaip tai padaryti ?
– Reikia prijungti prie diskurso ir glamūro trečią jėgą – protestą. Mums yra reikalingi 1968-ieji metai.
– 1968 – ieji ???!! Gal norite , kad aš dar ir tankus jums įvesčiau ??!!
– Ne, mums nereikia tankų. Mums reikia studentų. Mes neperžengiame pasaulinės patirties rėmų.Visos šiuolaikinio pasaulio ideologijos stengiasi užimti tokią vietą, kurioje jų nebūtų galima analizuoti ir išjuokti. Metodų yra daug – jausmų įžeidimas, lavonai, labdara, protestas ir t.t. Mūsų situacijoje labiausiai tinka protestas. Kažkas yra pasakęs, kad moralinis nepasitenkinimas, kiekvieną idiotą pripildo savo vertės pajautimu.Būtent to mes ir turime siekti. Šiandien kiekvienas yra pasiryžęs išjuokti glamūrą ir diskursą, bet niekas nedrįs juoktis iš kilnaus nepasitenkinimo dėl neteisybės ir žmonių engimo. Pilietinis protestas tai technologija, kuri leis pakelti diskursą ir glamūrą į neįsivaizduojamas moralines aukštumas, o tai padės mums apdovanoti kiekvieną ekrano durnių moralinio teisumo jausmu. Tai ir pašalins iš smegenų visą liuftą. Mums nebereikės „taisyti tvorelės“. Žmonės patys sutaisys ir padažys, ir sniukius patys sau išsidaužys. Į protestą yra būtina įtraukti bomondą, tai mobilizuos plačius miesto varguomenės sluoksnius. Protestas – tai nemokamas glamūras varguomenei. Vargingiausieji demokratiškai susitinks su turtingiausiais dėl bendros kovos už teisingą reikalą. O susilieti su turtingaisiais ir įžymiaisiais, net nereikia reale, užtenka interneto. Valdoma glamūrinė revoliucija, tai tokia pat daug žadanti kryptis, kaip ir atominė sintezė.
– Paaiškink, kas ta glamūrinė revoliucija, – paprašė Elilis Maratovičius.- Ją ką, glamūrinės bliadės daro ?
– Ne. Tiesiog pati revoliucija tampa glamūru. Ir glamūrinės bliadės supranta, kad jei nori likti glamūrinėmis, tai privalo tuoj pat stoti į revoliucijos pusę, nes kitaip jas išjuoks. Mums reikalingas nesibaigiantis reality show, blizgantis visomis diskurso ir glamūro šviesomis gatvėse, kuriomis vaikšto televizijos žiūrovai. Ir toks show, kuris privers jame dalyvauti net žmones, niekinančius šį žanrą. Ir tai bus toks reality show, kurio niekas neišdrįs pavadinti tikruoju vardu, nes jis apims visą realybę, kurią mes teisingu būdu rodysime jai pačiai, panaudodami žiūrovą, ne kaip konkretų adresatą, o kaip gigantišką įdėklą. Ir kai tik žiūrovas pajus, kad jis nėra adresatas, kai tik supras savo vietą, jam net į galvą neateis mintis, kad jis yra apgaudinėjamas. Juo labiau, kad panorėjęs jis galės ir pats kažkam duoti į dantis.
-O kaip mes įtrauksim glamūrą į protestą ? – paklausiau aš.
– Jis įsitrauks pats. Žiūrint iš glamūrinio taško, protestas tai tiesiog nauja teisinga nesąmonė, kurią reikia nešioti, nes jei nenešiosi, tai iškrisi iš realybės.
– O kaip mes tą revoliuciją suvaldysim ? O kas, jei ji per daug įsisiūbuos ir „apvers valtį“?
– Nebijokit. Glamūrinė revoliucija visai nepavojinga, nes baigiasi tada, kuomet protestas išeina iš mados. Be to mes juk ne tik pop žvaigždes darome revoliucionierėm. Mes darom iš revoliucionierių pop žvaigždes. Kokia po to revoliucija ? Tuomet jie daugiau apie teisingą šukuoseną galvos, o ne apie telegrafo užgrobimą.
– Ne telegrafo, o twiterio. Kuomet žadate pradėti ?
– Žiemą. “

DSC00361
Skaitydama rašinius apie Ukrainą, dažnai juose randu sąvoką „vieninga tauta“ ir kaskart truputį suglumstu, mat nelabai įsivaizduoju, kokia ta ukrainiečių tauta.Bėda tame, kad keli mano jaunystės metai prabėgo dar sovietmečiu ir aš net spėjau padirbėti turizmo sferoje – rodžiau SSSR tautų atstovams Lietuvą.( Net baisu prisipažinti,kad aš tokia naftalininė senolė. 🙂 ) Taigi tarp visų tų tautų, gana dažnai pasitaikydavo ir ukrainiečiai. Tai buvo tauta kuri labai ryškiai dalijosi į dvi dalis- Rytų ir Vakarų. Vakariečiai net su manim kalbėjo ne rusiškai, bet ukrainietiškai, domėjosi Lietuvos istorija bei etnografija, o grįždami iš ekskursijos, autobuse dainuodavo melodingas ukrainiečių liaudies dainas. Rytiečiai gi, net tarp saves kalbėjo beveik tik rusiškai, dainų nedainavo ir domėjosi daugiau parduotuvėmis, nei etnografija. Prisipažinsiu, kad nelabai juos mėgau.Man ir pačiai teko lankytis Kijeve, Odesoje, Kryme, Lvove, Užkarpatėje ir nepajusti tikro ukrainietiško bendrumo tarp tų skirtingų,respublikos vietų. Tad dabar, skaitant apie „vieningą ukrainiečių tautą „, man buvo labai smalsu – ar tikrai viskas taip pasikeitė. Kažkaip nesitiki, kad šalyje yra tik patriotai ir „tytuškos“, o nebėra tiesiog kitaip mąstančių žmonių. Norėdama tai išsiaiškinti, pasikviečiau kavos puodeliui savo gerą pažįstamą Anną, kilusią iš Rytų Ukrainos. Graži, vos trisdešimtį perkopusi moteris, jau dešimt metų gyvena JAV su savo vyru ukrainiečiu, bet abu nepakeitė pilietybės ir žada kada nors sugrįžti į gimtąją šalį, kur liko giminės ir artimieji. Suprantama, kad pagrindinė mūsų pokalbio ašis, buvo įvykiai Jos gimtojoje šalyje. Maidanas Annai visai neasocijuojasi su ukrainiečių tauta, o tik su „zapadencais“ – Vakarų Ukrainos gyventojais, kuriuos ne itin mėgsta Rytų Ukrainos gyventojai ir dabar organizuoja prieš juos savigynos būrius. Jos gimtajame mieste kažkas naktį nuvertė Lenino paminklą, palikdami nuniokotą aikštę, kurią nežinia kada ir už kokius pinigus, kas sutvarkys. Norėjo nuversti ir merą, nes „visi visur verčia“, bet merą pavyko apginti. „Zapadencai“, Annos lūpose skamba panašiai, kaip lietuviški „-palaikiai“.“ Mes nesam viena tauta, – sako Ji. – Mes turim skirtingą kalbą, skirtingą istoriją, skirtingą kultūrą.“ “ Kodėl tu taip nemėgsti „zapadencų“? – klausiu. “ 1997-aisiais, – pasakoja Anna, – aš buvau studentė, kuomet buvo išleistas įsakymas, visiems Aukštųjų mokyklų studentams laikyti egzaminus ukrainiečių kalba. Aš geriausiai mokiausi savo grupėje, bet nemokėjau ukrainietiškai.Man tai buvo svetima kalba, nes mūsų šeima, kaip ir didžioji dauguma mano miesto gyventojų, namie kalbėjo rusiškai. Aš negalėjau per kelias dienas išmokti tą juokingą man kalbą,man rūpėjo gerai pasiruošti egzaminams. Mano specialybės dėstytojas, pasitikėdamas mano žiniomis, siūlė man iškalti vieną bilietą atmintinai, aš atsisakiau. Iš principo…Mano žinios buvo įvertintos ženesniu balu, vien todėl, kad aš atsakinėjau rusiškai.Sekančiais studijų metais buvo dar bjauriau, nes didelė dalis dėstytojų buvo rusakalbiai, o paskaitas privalėjo skaityti ukrainiečių kalba. Išsiversdavo viską pažodžiui ir skaitydavo iš popieriuko. O mums būdavo gėda. Mano mama nemokėjo ukrainietiškai. Ji buvo matininkė, skambindavo man iš darbo ir prašydavo, kad aš paimčiau žodyną ir išversčiau į ukrainiečių kalbą jos ataskaitas pažodžiui. Aš versdavau ir verkdavau, ir jaučiausi pažeminta. Būtent dėl to pažeminimo jausmo, aš ir išvažiavau į Valstijas.Aš esu ukrainietė, aš myliu savo šalį, bet aš nenoriu turėti nieko bendro su „banderininkų bezpriedelu“ Man raudonos/juodos banderininkų vėliavos simbolizuoja fašizmą. Aš ir mano namie likę artimieji, norim būti savimi, o ne tapti tokiais, kokie yra Vakarų Ukrainos gyventojai. Mes tiesiog kitokie.“
Tuo mūsų pokalbis su Anna ir baigėsi. Aš nuoširdžiai linkiu laisvės ir gerovės Ukrainai.Tokiai,kur vieningai ir draugiškai,su pagarba vienas kitam gyventų, tokiom panašiom slavų kalbom, kalbantys žmonės ir ne tik jie.

Tags: ,

Manhattan-20140219-00707
Jau seniai ruošiausi susipažinti su rytietiška Tao medicina, juolab, kad viena pažįstama rekomendavo gerą specialistą Manhatten’e. Abejojau gal kokius trejus metus, kol galiausiai, praėjusią savaitę, surinkau reikiamą telefono numerį ir užsiregistravau pas Tao specialistą, klasikinės kinų medicinos daktarą ir Qigong meistrą- Nan Lu. Tad nuėjau ten šiandien, didžiai suglumindama daktaro padėjėją Deborą. Pasirodo, mūsų susitikimo trečiadienis turėjo būti kovo 19- ąją, o ne vasario..Bent jau aš neprisimenu, kad mes būtume apie mėnesius, telefonu kalbėjusios…Kadangi aš jau buvau priimamajame, tai Debora pasiūlė bent jau anketą užpildyti ir pasakė, kad viena pacientė kaip tik skambino, kad vėluos ir jei Master sutiks, tai gal mane ir priims, bet ji nieko negarantuoja. Su popieriais rankose, prisėdau ant patogios sofos, kur jau sėdėjo baltas baltutėlis katinas. Įdomus toks – pats prie manes nelindo, bet man ištiesus ranką, mielai leidosi glostomas ir net bandė užsiropšti man ant kelių. Kadangi popierių užpildymas, man pasirodė svarbesnis už katiną, Babajus ( toks katuko vardas), išdidžiai nušoko ant grindų ir minutėlę man papozavęs, dingo iš akiračio. Labai maloniai nuteikė ir tas katinas, ir jauki priimamojo aplinka, rausva arbata su erškėtrožės pumpuru, ir be galo maloni, bei draugiška to priimamojo šeimininkė. Netrukus pasirodė ir pats Nan Lu – malonios išvaizdos, jaunatviškai atrodantis, vidutinio amžiaus kinietis. Debora nuėjo paskui Jį į kabinetą ir grįžusi džiugiai pareiškė, kad Meistras negali manes nepriimti, nes jei aš atėjau būtent šiandien, tai reiškia, kad aš būtent šiandien ir turėjau ateiti. Puiku. 🙂 Netrukus jau sėdėjau erdviame kabinete ir nagrinėjau ant sienos kabantį paveikslėlį, primenantį seną rusišką ikoną. Jame buvo pavaizduota, kažką nesuprantamo daranti, juodaodė dievybė.Paklausiau, į kabinetą įėjusio Nan Lu, kas tai ir išgirdau, kad tai Gydantysis Buda. Pasiteiravau, kodėl Jis juodas, pasirodo todėl, kad iš Indijos. „Bet gi indai ne juodi“- nesilioviau. „Geras klausimas“,- nusijuokė Nan Lu ir nukreipė kalbą į mano problemas. Visa eilė bėdų, pliusiukais puikavosi mano anketoje, kas daktaro itin nesužavėjo. „Tai kas tave labiausiai jaudina?“, – paklausė. Atsakiau, kad energijos stoka, tarsi vidinė „batareika“ būtų visiškai išsieikvojusi jau kokius penkiolika metų. „Teisingai galvoji“- pagyrė ir ėmėsi čiupinėti mano pulsą. Paklausė kairėje rankoje,paskui dešinėje, klausė kiek kitaip nei vakariečiai – trys pirštai ant mano arterijos ir taip lengvai, tarsi kokiu muzikos instrumentu grotų, tai vienas pirštas pakyla,tai antras, tai vėl nusileidžia. Matėsi, kad neskaičiuoja, o klausosi kažkokių, man nesuprantamų, virpesių.Baigęs klausyti, išmargino lapą hieroglifais ir konstatavo, kad mano virškinimo sistema visai išėjusi iš rikiuotės, tad kūnas tiesiog dengiasi riebalais, kurie ir sugeria visą energiją. Pažadėjo sugrąžinti man ir energiją ir figūrą. 🙂 Nepradėjo nagrinėti jokių dietologijos paslapčių, nereikalavo eiti į sporto salę, o tiesiog užsegė man ant ausies dvi mažytes žvaigždutes ir liepė kuo dažniau jas spaudyti, nepaisant to, kad truputį skaudės, o taip pat kuo dažniau spaudyti tašką tarp nykščio ir smiliaus.Gavau iš kinietiškų žolių padarytų,inkstus valančių kapsulių, kepenis valančių ir dar kažkokį ekstraktą. Po to sekė akupunktūra. Trys adatos į vieną plaštaką, trys į kitą ir dar kažkiek per blauzdas, nuo pakinklių iki didžiojo kojis piršto.Subedęs adatas, paliko mane vieną, o aš pabandžiau atsipalaiduoti. Plaštakos dūrių vietos kiek skaudėjo,gulėti buvo nelabai patogu, netrukus viskas atsibodo ir tada prasidėjo keisčiausias pojūtis – aplink uodegikaulį tarsi ėmė sklisti kažkokios bangos, sukėlusios kažką panašaus į vidines konvulsijas. Iš pradžių išsigandau ir jau norėjau šauktis pagalbos, paskui nutariau, kad gal taip turi būti ( aš gi neturiu supratimo apie akupunktūrą). Galiausiai vos nepradėjau juoktis, prisiminusi, kaip Vadimas Zelandas „traukė per dantį“ Kundalini „žadintojus“. Jis rašė, kad Kundalini, pažadinta neišvalytam, nesubalansuotam kūne, paprasčiausiai užmuštų jo savininką. Taip ir įsivaizdavau, kad mane randa ant kušetės negyvą…:) Virpesiai liovėsi ir po kelių minučių, ištraukti adatų, atėjo Nan Lu asistentė. Papasakojau jai apie savo keistus potyrius, ji gal truputį nustebo, o paskui pasakė, kad puiku, jei jau man vos pirmo seanso metu, energija po kūną cirkuliuoti pradeda. Tai tuo ir baigėsi mano pirmasis susitikimas su Tao. Sekantis akupunktūros seansas bus po dviejų savaičių ir jau tik asistentė dirbs su manimi, o po kažkiek savaičių daktaras Nan Lu peržvelgs rezultatus. Esu tikra, kad po poros mėnesių ir atrodysiu geriau, ir jausiuosi geriau. Jau šiandien mano savijauta buvo kur kas geresnė, tokia linksma ir laiminga.:) Prisipirkau natūralių, džiovintų Samarkando abrikosų,datulių, riešutų, ikrų ir bandysiu balansuoti savo mitybą, kaip kad moko V.Zelandas. Pažiūrėsiu kas gausis iš Tao ir Transerfingo mišinio.:) Svarbiausia, kad jaučiu azartą. Mano draugės vyras, jau kelintas mėnuo vaikšto pas amerikietę dietologę, kankinasi jos nurodytom dietom ir iš pažiūros visai neatrodo pasikeitęs. Toks liūdnas ir pavargęs…Aš gi turiu galimybę jo amerikietiškai dietologijai priešpastatyti Tao gydymą ir ezoteriką.Pažiūrėsim. 🙂
TAO OF HEALING

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos