Taip, man gaila James’o Holmes’o ir gaila gal net labiau nei jo aukų. Aukų juk visiems gaila, o žudikas visiems atrodo vertas tik pasmerkimo. Net CNN žurnalistai, nežinau ar savo noru, ar kažkieno nurodymu, vėl pareiškė, kad nėra ko kalbėti apie tokį baisų tipą, kuris vertas tik užmaršties, paminėkim geriau aukas.
Ir visgi… Nežinau kas buvo James Holmes prieš baisiąją tragediją – ar Breiviko pasekėjas ar kokio kito sutemų „riterio“, ar dar koks kitoks liguistos vaizduotės susikurtas „herojus“, tai ne taip ir svarbu. Svarbu tik tai, kad jo širdy nebuvo meilės, juk neapykanta viso labo ir tėra meilės nebuvimas. Žinau, kad daugelis dabar pagalvojot, kad nebeverta skaityti, kad tiesiog seilėjasi moterėlė ir nesąmones rašo. Prašau tik dar trupučio kantrybės…
Grįžau vėl iš Manhattan Film Institute suorganizuoto susitikimo. Šįkart su meninio filmo „Conviction“ režisieriumi Tony Goldwyn’u. Pažiūrėjau sukrečiantį filmą ir iš režisieriaus lūpų išgirdau neįtikėtiną istoriją.
Augino mamytė devynis vaikus nuo septynių tėvų. Galite įsivaizduoti kaip augino… Du iš jų – Betty Ann ir Kenny turėjo tą patį tėvą, buvo beveik vienmečiai ir be galo artimi, tokie artimi, kokie tik begali būti, nieko artimesnio neturintys vaikai.
Tas artumas išliko ir jiems užaugus, sukūrus šeimas. Betty Ann pagimdė du sūnus ir tenorėjo džiaugtis laiminga savo šeima, o Kenny, kad ir labai mylėjo savo mažą dukrelę, bet buvo neprognozuojamo charakterio, kankinamas staigių įniršio priepuolių ir puolantis muštis dėl kiekvieno menkniekio.
Tuo metu nuošalioje sodyboje buvo itin žiauriai nužudyta moteris ir įtarimas krito ant Kenny. Įrodymų nebuvo, bet karjeros siekusi policininkė, pasinaudodama bjauriu Kenny būdu, sugebėjo juos sufalsifikuoti ir vaikinas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime jis bandė nusižudyti, o kai atvažiavusi jo aplankyti sesuo, pareikalavo prisiekti, kad jis daugiau nebekels prieš save rankos, Kenny pareiškė, kad tik Betty Ann gali ir privalo jį išgelbėti. Juk ji tokia protinga.
Ir taip besidžiaugianti savo šeima, dirbanti bare, rimtesnio išsilavinimo neturinti moteris nutaria… tapti advokate, kad išgelbėtų brolį. Vyras neištveria ir ją palieka, sūnūs po kelerių metų nutaria išeiti pas tėvą, nes mama amžinai užsiėmusi, šalia lieka tik ištikima studijų draugė. Bebaigdama teisės mokyklą, Betty Ann sužino, kad kriminalistikoje pradėti naudoti DNR testai ir nutaria, kad būtent toks testas išgelbės brolį. Gauna diplomą, tampa brolio advokate, susipažįsta su pirmuoju DNR metodą senų bylų peržiūrai, pradėjusiu naudoti advokatu ir pareikalauja archyve brolio bylos daiktinių įrodymų.
Paaiškėja, kad tokie įrodymai sunaikinami praėjus 10 metų, o jau praėjo 16-a… Net ištikimoji jos draugė teisininkė yra įsitikinusi, kad vilties nebėra, bet tik ne Betty Ann… Pasirodo, kad bylos daiktiniai įrodymai kažkokiu stebuklu „užsimetė’“ ir nebuvo sunaikinti.
DNR testas parodo, kad brolis nekaltas, bet iškyla naujos problemos. Galiausiai po 18 metų kalėjimo 2001 m. Kenny Waters išeina į laisvę ir trumpam laikui tampa įžymybe. TV laidos metu šią istoriją išgirdęs Tonny Goldwyn’as ir nutarė pastatyti filmą apie begalinę, pasiaukojančią Meilę.
Jei mes visi taip mylėtume savo artimą – tėvą, motiną, vyrą, seserį, žmoną, vaiką ar įsivaizduojate kaip pasikeistų mūsų gyvenimas? Ar James Holmes būtų tapęs žudiku, jei šalia būtų buvęs žmogus, mylimas ir mylintis, nesvarbu kas, svarbu, kad artimas, toks kuris tave supranta? Manau, kad ne… James turėjo tik mokslą, o vėliau kažką baisesnio. Buvo savotiškas atstumtasis prieš tragediją, nenori niekas pripažinti savu ir po jos. Užtat man ir gaila… ir jo… ir mūsų visų…
P.S. Tonny Goldwyn’ui pradėjus atsakinėti i klausimus, jaunas vaikinas atsistojo, prieš užduodamas klausimą padėkojo režisieriui už iki ašarų jį sujaudinusį filmą ir pasakė, kad išėjęs iš renginio tuojau pat paskambins savo seseriai ir pasakys kaip labai ją myli…
