Feed on
Posts
Comments

L. Cohen

4Prieš keletą dienų atsitiktinai radau žinutę apie du Leonard’o Cohen’o koncertus New York’e. Asmeniškai sau, aš šį, jau garbaus amžiaus dainininką, dainų tekstų autorių, atradau vos prieš keletą metų ir nejučia Jis tapo mano mylimiausiu populiarios muzikos atlikėju.

 

Tad apie galimybę nueiti į Jo koncertą, daug nesvarsčiau ir vakar vakare jau sėdėjau žymiojoje New York’o krepšinio arenoje – koncertų salėje – Madison Square Garden.

Nors buvo eilinis antradienio vakaras, bet arena, vizualiai apžvelgus, atrodė pilnutėlė. Jau iš pat pradžių Leonard’as Cohen’ as mane nustebino tuo, kad 8 p.m. vėluojantiems žiūrovams, dar tebešurmuliuojant, administratorius paskelbė, kad koncertas prasidės po 10 min. ir koncertas prasidėjo po 10 min.

Mano mylimas dainininkas visai nesiruošė vaidinti kažkokio tai stabo ir nevertė žmonių Jo laukti pusvalandį ar daugiau. Nedidukas, liesas, užsidėjęs ant galvos savo tradicinę fedorą, Jis žvitriai įbėgo į sceną, pasisveikino su akimirksniu atsistojusiais ir aplodismentų audra, prapliupusiais gerbėjais, padėkojo už tai, kad jie atėjo, nes laikas dabar nelengvas, tad Jis dėkingas, kad žmonės rado galimybę ateiti į koncertą, Neaišku, kaip ten viskas bus po metų kitų, bet šįvakar Jis pasistengsiąs nenuvilti savo klausytojų.

Po tokios įžangos priklaupė ir uždainavo daugelio taip mėgstamą „Dance me to the end of love“. Tokia pradžia iš karto užmezgė ryšį tarp dainininko ir klausytojų. Jokio patoso, bereikalingo tuščiažodžiavimo, tik nuoširdi pagarba, nepagailėjusiems savo laiko ir vieno ar kelių šimtų dolerių. Būtent ta pagarba mane labiausiai ir nustebino.

Savo internacionalinę koncertinę grupę dainininkas pristatinėjo net tris kartus. Kokiam tai muzikiniam dainos intarpe atsistoja prie gitaristo, smuikininko, pianisto ar back vokalistės, nusiima savo fedorą ir sustingsta, klausydamasis grojimo. Paskui pagarbiai pasako muzikanto vardą.

Koncerto pabaigoje į sceną išėjo ir buvo pristatyti net apšvietėjai ir kiti pagalbiniai darbininkai. Kartu tai buvo pagarba ir žiūrovams, juk galėjo Jis pasiimti keletą eilinių Kanados muzikantų į šį turą ir liaudis būtų lygiai taip pat išpirkusi bilietus. Visi gi ėjo pasiklausyti L. Cohen’o, o ne smuikininko iš Moldovos, būgnininko iš Ispanijos, gitaristo iš Didžiosios Britanijos, pianisto iš Tex’io ir dar vieno amerikiečio gitaristo-kontrabosisto.

Visi jie – aukščiausios klasės profesionalai, džiuginę puikiais instrumentiniais dainų intarpais. Net jų instrumentai buvo keičiami beveik po kiekvienos dainos. Techninis personalas vis atnešdavo tai kitą gitarą, tai bandžą ar dar ką. Back vokalistės visai nepasižymėjo seksualumu. Nuostabiai „Alexandra leaving“ sudainavusi juodaodė Sharon Robinson – su jaunyste beatsisveikinanti, visai ne gražuolė juodaodė moteris.

Kitos dvi sesutės, ne tik dainuojančios, bet ir grojančios arfa bei fleita, irgi jau ne jaunutės mergaitės. Visos trys buvo apsivilkusios kuklius kostiumus, kuriu nepakeitė net antrai koncerto daliai. L. Cohen’as irgi savo apranga nestebino – kuklus kostiumas ir fedora. Jokių ypatingų šviesos ar scenografijos efektų irgi nebuvo. Tiesiog kuklus, gražus apšvietimas ir tiek.

Taigi jokių apverstų kryžių, kaip pas Madoną, jokių show elementų, jokio šūdo tepliojimo. Tikram menininkui viso to nereikia, užtenka gero, amžiui nepavaldaus balso, sklindančio iš sielos ir nuoširdumo.

Antroje koncerto dalyje, atlikdamas „Hallelujah“, dainininkas įterpė vieną papildomą stulpelį su žodžiais: „I didn’t came to New York city fool you“. Žiūrovai prapliupo pritariančiais aplodismentais. Šiais laikais, kuomet spauda, pseudomenininkai, politikai, verslininkai, visi kas tik netingi, stengiasi „paturėti“ kitą žmogų, paimti iš jo pinigus, neduodami už tai sąžiningos paslaugos ar malonumo, toks elgesys tikrai kelia pagarbą. Juolab, kad koncertas, atmetus pusvalandžio trukmės pertrauką, tęsėsi 3 valandas! Tris valandas 78-erių metų sulaukęs menininkas dainavo, puikiai deklamavo savo eiles, vis nepamiršdamas padėkoti publikai už aplodismentus, sudėjęs delnus, budistinio dėkingumo ženklu.

Kiek jūs žinote jaunų dainininkų, kurie be fonogramos ir show elementų, sugebėtų tiek laiko išlaikyti tūkstančių žmonių dėmesį? Bent jau aš, nežinau nei vieno tokio. Koncertas turėjo baigtis geru pusvalandžiu anksčiau, bet jau dainininkui atsisveikinus, atsistoję gerbėjai taip įnirtingai plojo, kad L. Cohen’as grįžo ir padovanojo mums dar tris puikias dainas, o paskui vėl grįžo ir… dar tris… 🙂 Buvo jau netoli vidurnakčio, bet žmonės neskubėjo skirstytis, pernelyg visiems buvo gera. Kažkokia gera energija trykšte tryško iš nedidukės figūros scenoje. Norėjosi šaukti „dėkui“, norėjosi Jam nusilenkti ir labai norėjosi tikėtis, kad dar kada nors Jį pamatysiu…

Grįždama namo, peržvelgiau turui išleistą leidinuką ir radau, kad L. Cohen’o senelis buvo rabinas ir 1840 m. emigravo iš Lietuvos į Kanadą. Wikipedija kažkodėl rašo, kad tai Jo motina buvo iš Lietuvos. Deja, ne, motina spėjo emigruoti iš Lenkijos 1923 m. Ji taip pat buvo iš žydų dvasininkų šeimos. Tokius senelius turėjęs Leonard’as vis tik ieškojo dar kažko daugiau. Studijavo Bhagavad Gitą, 6 metus praleido Zen budistų vienuolyne prie Los Angeles, kur buvo įšventintas į vienuolius. Galgi todėl tas Žmogus ir yra toks ypatingas ir mylimas, ir Tikras, o Jo dainos apie meilę ir intymumą, neturi jokio vulgarumo ir džiugina sielą?

Live concert in London

2 Responses to “„I DID’NT CAME TO NEW YORK CITY FOOL YOU“ L. Cohen”

  1. Guy Fawkes parašė:

    Turiu bilieta i birzelio menesi vyksianti Leonardo koncerta Londone ir tai vadinu svajones issipildymu. Paskaicius Tavo ispudzius, manau, kad autobiografijos skyriuje „Isimintiniausia muzikine diena mano gyvenime“, Radiohead’ams teks truputeli pasispausti ir palikti vietos Leonardui 🙂

    • lijanaesmi parašė:

      Nuosirdziai linkiu, kad svajone issipildytu ! Tik neprifantazuok kazko ten tokio.:) Leonardas juk yra didis butent savo paprastumu.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos