Betvarkydama savo popierius, pavasarinio laikraščio iškarpoje radau Aleksandr’o Melman’o pokalbį su vienu iš žymiausių šiuolaikines Rusijos režisieriumi, filmų „Sala“, „Caras“, „Dirigentas“ autoriumi Pavel’u Lungin’u.
Patiko man Jo aktualios mintys. Kaip tik tai, apie ką reikėtų pamąstyti per Kalėdas ir Naujuosius. Tad išsiverčiau į lietuvių k. įdomiausias pokalbio temas, kuriomis ir norėčiau pasidalinti…
Aleksandr’as Melman’as: „Kaip paaiškinti negausiai, išsilavinusios visuomenės daliai, kad negalima taip iš aukšto, pasipūtėliškai žiūrėti į paprastus žmones? Juk mes vėl galime sulaukti 1917-ųjų Spalio.“
Pavel’as Lungin’as: „Aš stengiuosi savo filmus kurti taip, kad jie būtų suprantami visiems. Man teko sutikti daug paviršutiniškų žmonių, kurie save laiko labai pažangiais ir apsišvietusiais. Dažnai baisų paviršutiniškumą ir chamiškumą sukuria Internetas, kurio įtakoje gimė savotiška „riksmo civilizacija“. Žmogus virtualiai rėkia, kad jam nepatinkantis kitas asmuo yra idiotas, padugnė, niekšas, dibilas (mano pačios pastebėta L.E.). Taip besielgdamas, žmogus tarsi išjungia savo protą ir norą suprasti kitą žmogų. Dėl tokio menkiau išsilavinusių žmonių sumenkinimo ir paniekinamo supaprastinimo, visuomenė gali vėl atsidurti aklavietėje.
Aleksandr’as Melman’as: „Mane jūsų sukurta istorija išmokė nebūti bandoje. Juk kada tu tampi tik minios dalis ir eini paskui, kad ir patį geriausią vedlį, tai tave truputį žemina“.
Pavel’as Lungin’as: „Aš apie tai daug galvojau. Senosiose žmonių bendruomenėse visada buvo du vadai – vadas ir šamanas. Vadas – tai pats stipriausias karys, turintis didžiausią autoritetą. O šamanas niekada nebuvo pats greičiausias, ištvermingiausias, nevedė paskui save karių. Jis domėjosi tuo, kas vyksta gamtoje, visokiais ten potvyniais, žemės drebėjimais ir pan. Jis jautė gamtą, dėka savo neurotiškai liguistos vienatvės. Bet viso to pasekmėje, būtent šamanas dažnai išgelbėdavo žmones nuo visokių nelaimių. Kaip bebūtų keista, bet bolševikai tai suprato ir prie būrio vado visada priskirdavo komisarą, kaip archajiškoje bendrijoje.
Aleksandr’as Melman’as: „O dabar pakalbėkim apie jūsų filmą „Dirigentas“. Man atrodo, kad ir čia, ir „Saloje“ jūs apnuoginate tai, ką žmogus yra labiausiai linkęs nuslėpti. Jūs mušate žmogų į jautriausias sielos vietas taip, kaip net cerkvė nesugeba. Negi jūs norite būti sielos ganytoju ir mokyti žmones?’“
Pavel’as Lungin’as: „Užvis mažiausiai aš noriu mokyti žmones. Tokie paprasčiausi žmogiški jausmai, kaip gėda ir atgaila buvo ir prieš Kristų ir po Jo. Būtent šie jausmai ir daro žmogų žmogumi. Tai tarsi pasienio linija tarp gyvulio ir žmogaus. Nors šiaip jau aš mačiau gana daug gyvulių, kurie vaikšto su kelnėm ir švarkais. „Dirigentas“ yra apie gėdos jausmą ir netikėtą atsivertimą, apie žmogų, išgyvenusį krizę. Krizės yra būtinos žmonėms ir visuomenei, nes jos padeda žmogui vystytis, tapti tuo, kuo jis turi būti. Man pats baisiausias žmogus yra tas, kuris yra labai savimi patenkintas ir dar savo sielą į Šveicarijos banką padėjęs.
Berdiajevas rašė, kad besikankinantis ateistas yra kur kas arčiau Dievo, nei savimi patenkintas krikščionis. „Dirigentas“ pasakoja apie žmogų, kuris save laiku geru, dvasingu asketu, didžiu muzikantu, gyvenančiu dėl muzikos. Tačiau kai nuo jo nukrenta kaukės, pasirodo, kad jis yra egoistas, gniuždantis šalia esančius žmones, žiaurus tėvas, savo abejingumu ir dvasiniu šalčiu, pražudęs savo vienintelį sūnų.
Aleksandr’as Melman’as: „Jūs teigiate, kad žmogui reikalinga krizė. Betgi jūs pats pažįstate daug savo kolegų – aktorių ir režisierių, kurie ištikus krizei palūžo, prasigėrė, anksti mirė. Jeigu jūsų dirigentas suvokia savo kaltę dėl sūnaus mirties, tai kaip jis galės tai ištverti“?
Pavel’as Lungin’as: „Gyvenimas juk ir yra sunkus išbandymas. Netgi tie, kurie sakosi pragyvenę laimingą, visavertį gyvenimą, iš tiesų tik meluoja. Meluoja sau ir kitiems. Kiekviename iš mūsų gyvena arba nuskriaustas sūnus arba žiaurus tėvas. Mumyse sėdi tas, kurį išdavė, tas, kuris išdavė kitus. Pas mus spintose daugybė skeletų, kuriuos mes stropiai slepiame. Tam, kad išliktum gyvu žmogum, nereikia užrakinti šios savo spintos. Visa bėda, kad visuomenė pastoviai primeta mums savo standartus. Tu turi būti optimistas, žiūrėti į viską lengvai. Vienoje tavo rankoje turi būti iPad’as, kitoje – serfingo lenta, o tu pats toks gražus, įdegęs ir viskuo patenkintas.“
Aleksandr’as Melman’as: ‚Betgi tai visa filosofija. Taip, žmogus kitų žmonių akivaizdoje apsimetinėja, vaizduoja optimistą, o naktį galbūt verkia į pagalvę. Negi jūs norite, kad jis visą laiką skųstųsi gyvenimu?“
Pavel’as Lungin’as: „Kuomet aš kūriau „Salą“, aš net negalvojau, kad žmonės tą filmą žiūrės. Bet pasirodo, kad daugybė žmonių yra nelaimingi, demonstruodami jiems primestą laimingo nugalėtojo vaidmenį. Ir nereikia to gėdytis ir nereikia to bijoti. Aš manau, kad žmogiškumas prasideda nuo to, kad tu nebebijai pravirkti.“
Aleksandr’as Melman’as: „O jūs žinote visas savo silpnybes?“
Pavel’as Lungin’as: ‚Žinoma, kad ne. Tikriausiai tai, ką pergyvena „Dirigento“ herojus, yra ir manyje. Manyje tai gyvena, skauda ir ieško išėjimo… Man atrodo, kad „Sala“ turėjo tokį pasisekimą todėl, kad daugybė žmonių pasirodė esą nelaimingi.
Aleksandr’as Melman’as: „Taip, su „Sala“ jūs pataikėt į dešimtuką. Kiekvieno žmogaus sielą slegia kažkokia tai sunki nuodėmė, tik visi tyli. O jūs papasakojot.“
Pavel’as Lungin’as: „Taip mes ir gyvenam – užsidarom savo kiaute, paskui pasiimam peiliuką ir atveriam žaizdą, paskui vėl užsidedam šarvus. Nereikia bijoti skausmo. Kažkokia tai prasme tu net negyveni, jei nejauti skausmo, nes Nukryžiuotojo simbolis mums teigia, kad tik per skausmą tu gali atgimti. Toks jau tas pritrenkiantis mūsų civilizacijos simbolis, o gal ir esmė…
PRASMINGŲ JUMS VISIEMS KALĖDŲ IR GERŲ NAUJŲJŲ METŲ
Viena vertus, parašyta tikrai sklandžiai ir daug nesicackinant nei prie meninių priemonių, nei prie herojų “vidinio gyvenimo” – paprasta. Siužeto vyksmas greitas, sudėliota ir suraišiota normaliai, nors vėliau apgalvojant baltų siūlų rasti nesunku. Persiskaito lengvai, apie norą mesti šalin – vėliau. Iš karto prašosi palyginimas su D. Browno ir panašiais davinčio kodais: istoriniai paminklai, kiek mistifikuotos paslaptys, istorinės asmenybės, neaiškūs blogiečiai, slaptosios draugijos. Man labiausiai patiko istoriniai intarpai – ypač, pvz., apie Radvilas ar senąjį bibliotekininką. Truputį pasistengus, vien iš jų buvo galima išvežti kūrinį. Bendrai, susipažinti su kai kuriais istoriniais etapais ir asmenybėmis bei objektais be didesnių pastangų.