Privalau viešai prisipažinti baisų dalyką – aš užaugau, skaitydama knygeles apie Didžiojo Tėvynės karo metų pionierius ir komjaunuolius didvyrius. Ilgus metus slėpiau šį baisų faktą, kol nutariau atvira išpažintimi apvalyti savo sąžinę.
Ne, aš neskaičiau apie Pavlik’ą Morozov’ą. Stalino laikai mano vaikystės metu jau buvo seniai pasibaigę, jokie juodi „voronokai“ naktimis po kiemus nebesivažinėjo, o ir brandaus socializmo sąlygomis kalbėti apie tėvų išdavikus jau nebuvo būtina. Užtat Kremliaus ideologai visą dėmesį galėjo skirti praėjusio karo istorijos klastojimui ir įvairių „baikų“ kūrimui.
Būtent tai ir buvo mano tragedijos priežastis. Buvau aš vaikas, linkęs į idealizmą ir tie pasakojimai apie tai, kaip kankinami pionieriai ir komjaunuoliai pasirinkdavo mirtį, o ne Tėvynės išdavimą, giliai nusėdo mano vaikiškoje sieloje. Tada aš dar buvau per jauna, kad susimąstyčiau apie kokią Tėvynę yra kalbama – visai svetimą man Rusiją, grobuonę-okupantę Sovietų Sąjungą ar mano vargšę kenčiančią Lietuvėlę.
Tėvynė atrodė tiesiog Tėvynė, kažkas labai svarbaus, ko niekada negalima išduoti. Maža to, sovietiniai ideologai apnuodijo mano protą ir nesąmone, kad ir draugų išduoti negalima, kad ir kas bebūtų, kad ir kas nutiktų, nes būti išdaviku tiesiog žemiau nei žema, tiesiog kažkas purvinesnio už purviną. Kad draugus galima pardavinėti, bjaurybės kremlistai net neužsiminė. Apie tai išgirdau nepalyginamai vėliau, kai mano mentalitetas jau buvo visiškai susiformavęs ir jau nepajėgus tai suprasti. O garbės žodis??? Visą gyvenimą savyje pranešiojau kvailą įsitikinimą, kad jei jau pasakei „garbės žodis“, tai vadinasi pasakei tiesą, savo žodžio ar pažado bet kokia palankia sau proga nepakeisi. Na ar ne nesąmonė? Tokias „glupstvas“ į vaikišką galvą kišti!
Žinoma, ne vien knygos dėl to kaltos. Filmai taippat buvo persunkti žalingos jaunajai kartai propagandos apie tai, kad reikia gerbti vyresniuosius, mylėti savo tėvus, ginti Tėvynę, nesityčioti iš silpnesniųjų, o jiems padėti ir pan. Jau vien ko vertas filmas „Baladė apie kareivį“, kurį ir šiandien dar kartą mielai pažiūrėčiau, nors protas ir sako, kad tai baisus ideologinis šlamštas. Karo metais, kažkoks buvęs kaimietis, okupacinės kariuomenės kareivis, gavęs kelias dienas atostogų, vietoj to, kad pasiimtų kokią sekso ištroškusią mergiotę ir kokioj troboj išbandytų visas sekso pozas per tas laisvas dienas, kad atsigriebtų už priverstinį seksualinį susilaikymą, varo per karo nusiaubtą Rusiją mamos pamatyti.
Mažvaikis kažkoks tai, o ne sovietinis okupantas. Gerai dar, kad dar tiesiai varytų, tai ne, jam vis kažkam padėti reikia, vis geru apsimesti, tarsi mes nežinotume, kad gerų rusų, o juo labiau okupacinės kariuomenės kareivių nėra ir būti negali! Dabar jau manęs tokia pigia propaganda nebeapgausi!
O kur dar vaikystės multikai! Irgi okupaciniai, nes savų lietuviškų beveik nebuvo, o didžios meninės vertės „Tom and Jerry“, sovietai iš pavydo nerodė. Savas nesąmones iškišti norėjo. Kažkokie ten krokodilai, čeburėkai, daineles miauksintys liūtukai, begėdės išlepintos princesės ir t.t. Ir visi tokie saldžiai geri, tik vienas kitam padedantys, vienas kitu besirūpinantys. Kad nors vieną normalų filmuką būtų parodę, kur koks, ginkluotas automatu Vania būtų atėjęs ir visus žvėriūkščius iššaudęs, kad mažiau ten nesąmones kiauksėtų.
Va taip ir užaugau… Nepataisomai morališkai sužalota, kalta be kaltės… Pastaruosius metus laikinai gyvenu JAV. Galvojau, kad galgi laisviausioj pasaulio šaly pavyks savo sovietinį mentalitetą pakeisti. Ir ką jūs galvojat??? Ogi susidūriau čia su baisiu Maskvos inspiruotu žydų sąmokslu. Savo knygynuose (už dolerius!!!), jie pardavinėja tuos baisius, beverčius sovietinius filmus, rusų rašytojų knygas, rusiškos muzikos CD.
Negana to, norėdami prigauti, bandančius ištrūkti iš sovietinės įtakos emigrantus, išrinktosios tautos atstovai ne tik patys tebekalba visai svetima jiems rusu k., bet ir verčia ja kalbėti savo Amerikoje mokslus baigusius vaikus ir net ničnieko bendro su Rusija neturinčius, amerikiečius anūkus! Aiškina kažkokias nesąmones apie tai, kad to ką išmoksi, ant pečių nenešiosi ir, kad rusų kalba ir kultūra yra pasaulinės kultūros lobyno dalis!
Žinau, kad tai vien tik propaganda, kad rusai neturėjo nieko – nei mokslo, nei kultūros, nei literatūros, o tik propagandą. Manęs jau visokie ten komunistėliai nebeapgaus. Ale vis vien kažkaip traukia ir knygą rusišką paskaityti ir kokį filmuką, kad ir „Ežiukas rūke“ pažiūrėti… Negi taip ir liksiu pati savimi, o ne vakariete? Padėkit, ponai! Gelbėkit mano sielą!!!
