MANO KLAJONĖS,

Begulėdama ant dantisto krėslo, pamačiau į mane šaltai žvelgiant, stebėjimo kameros akį. Drybsau aš visa persikreipusi, kažkokios šlykščios košės pilna burna, su šaukštu dantyse ir mane filmuoja, o aš net nusišypsoti negaliu, nes ir lūpos jau nuo to brudo sulipo. Į kabinetą užeina mano dantistas, aš beviltiškom grimasom ir rankų judesiais bandau jam parodyti, kad trauktų po velnių tą košę lauk, bet jis tik žaviai šypteli : „Pakentėk, mieloji, dar trys minutės liko“. Jei jau esu „mieloji“, tai reikia kentėti. 🙂 Galgi ta filmavimo kamera čia reikalinga dar ir todėl, kad jei atsidurs ant šio krėslo kokia feministė ir ją žavus daktarėlis pavadins „mielaja“ ir neduok, Dieve, pernelyg arti pasilenks, burnos ertmes nagrinėdamas ar ant krūtinės užtiestos servetėlės kokį instrumentą patogiai pasidės, tai tokius veiksmus bus galima įvardinti kaip seksualinį priekabiavimą ir pareikalauti sumokėti tiek „žaliųjų“, kad ant kiekvieno danties po deimantą galėtum įsistatyti. Absurdas kažkoks. Netikėtai pagalvoju, ar ginekologų kabinetuose irgi yra stebėjimo kameros ?…Ten juk dar daugiau pavojų tyko. Pagaliau dantistas ištraukia tą sustingusią košę man iš burnos ir švelniai servetėle valo mano skruostą. “ Tikiuosi, į „You tube“ savo filmų nededat ? „- paklausiu. Jis tik iškalbingai užverčia akis į dangų. Vargu ar jam pačiam baisiai malonu vos ne kasdien pagrindinį vaidmenį vis tam pačiam filme atlikinėti ir tarsi būti sekamam tos tamsios bejausmės akies. Nuėjo jau Valstijose visai į lankas su tom stebėjimo kamerom. Kur tik beeisi, visur tave filmuoja. Kurgi tada mano laisvė į elementarų privatumą, į galimybę laisvai reikšti savo skausmingas emocijas gydytojo kabinete, žinant kad vėliau niekas į tave, beviltiškai išsižiojusią, jokioj juostoj nežiūrės ir nežvingaus ? Ach…Matyt, savo laisvės žmonės yra linkę atsisakyti patys. Kol dar laukiau klinikos priimamajam, netoliese sėdėjo pagyvenusi pora. Žmona aiškino vyrui, kad su tuo dantim reikia daryti tą, o su anuo aną. Vyriškis lyg ir bandė kažką prieštarauti, bet netrukus beviltiškai atsiduso : “ Tu niekada neleidi man pačiam spręsti, kas man geriau“. Iš padilbų, žvilgtelėjau į jį su užuojauta, dabar gi manau, kad visi mes užuojautos reikalingi, nors dažnai ir patys to nežinome…