MANO KLAJONĖS,

Šiandien sukanka 25 metai, kai griuvo Berlyno siena. Užsienio spaudoje radau interviu su buvusiu Berlyno sienos statybos liudininku, tuometiniu SSSR ambasados ataše Berlyne (1958-1963mm.), Georgijum Sannikovu. Pabandysiu pateikti įdomesnius jo pasakojimo momentus.
Tuomet, prieš 53-jus metus, Berlynas, kurio teritorija užėmė beveik 900 kv km buvo padalintas į amerikiečių, anglų, prancūzų ir sovietų sektorius.Beveik trečdalį teritorijos užėmė miškingi parkai, kur veisėsi gana daug šernų ir stirnų. Nikita Chruščovas svajojo paversti Berlyną laisvuoju miestu. Jokios sienos tuomet nebuvo ir žmonės laisvai važinėjo iš vieno sektoriaus į kitą, ko pasekoje iš tuometinės VDR pasitraukė apie tris mln žmonių.Gydytojai, inžinieriai, mokytojai, mokslininkai, visi traukė ieškoti geresnės ateities į Vakarų pusę, kur gyvenimas buvo kur kas turtingesnis, kur buvo galima įsigyti automobilį, egzotinių vaisių, šokolado. Vienas Rytų vokietis pasitraukė į Vakarus palikęs raštelį : “ Prašau manes niekuo nekaltinti, nes aš esu diabetikas, kuriam būtinas dietinis maitinimas,o jo VDR nėra“. Iš tiesų nebuvo net bananų, prie kurių vokiečiai buvo pripratę dar nuo kaizerio laikų. Periodiškai iš prekystalių dingdavo tai degtukai, tai cukrus, tai druska..
Pirmą kartą apie sieną tarp Rytų ir Vakarų prabilo N.Chruščiovas dar 1958-aisiais.Idėja kurį laiką „kabojo ore’, kol 1961-ųjų metų vasarą VDR vadovas Valteris Ulbrichtas, pats nepareiškė SSSR lyderiui, kad jei siena artimiausiu laiku nebus pastatyta, tai Rytų Vokietijos krachas yra neišvengiamas. Buvo sudarytas slaptas štabas į kurį įėjo VDR valstybės saugumo, vidaus reikalų, gynybos ir transporto ministrai, kurie susitarė, jog visi pasiūlymai bus parašyti ranka tik vienu egzemplioriumi ir paslėpti seife. Nutarė statyti plytų sieną, bet net ir šie ministrai nežinojo tikslios statybos datos. SSSR ambasados darbuotojai apie tai sužinojo, likus tik parai iki statybos pradžios. Uždraudė apie tai pasakyti net savo žmonoms. Ulbrichtas, konspiracijos tikslais sušaukė vyriausybę į savo vilą ir privertė visą naktį žiūrėti kino filmus. Dėl tokio slaptumo nei Vakarų Berlyno burmistras, nei amerikiečių spec. tarnybos nieko nesužinojo ir sutrukdyti negalėjo. Rugpjūčio tryliktosios savaitgalio vidurnaktį į miestą įvažiavo sunkvežimiai su darbininkais, praėjusiais karinį parengimą ir ginkluotais sovietiniais ginklais. Tai tikrai nebuvo perrengti policininkai, kaip kad vėliau teigė amerikiečiai. Darbininkai nežinojo nei kur yra vežami, nei ką darys. Iš paskos važiavo sunkvežimiai su Bruno spirale ir betoniniais stulpeliais spygliuotai vielai prilaikyti.Likimo ironija, spygliuota viela dar prieš kelis metus buvo nupirkta Vakarų Vokietijoje, kur ją pardavė be menkiausio įtarimo ir ji ramiai kelis metus pragulėjo sandėlyje. Per valandą išvyniojo spiralę ir ja atskyrė Vakarų Berlyną.Tuomet ėmė kalti stulpelius ir tiesti spygliuotą vielą.( Mūryti pradėjo tik sekmadienį.) Tuo pat metu palei perimetrą sustatė ir kareivius.Tuomet Ulbrichtas pasakė SSSR pasiuntiniui Pervuchinui: „Praneškite N.Chruščovui, kad užduotis atlikta, viskas tvarkoje, siena uždaryta.“ Ryte pagal VKP CK komandą į gatves išėjo vokiečių komunistai, kurie turėjo paaiškinti gyventojams sienos uždarymo būtinybę. Liaudis iš pradžių reagavo gana ramiai ir tarsi nesuprato, kas atsitiko. Jautėsi suglumę. Tik sekmadienį, po pasėdėjimų restoranėliuose ir pokalbių su draugais ir artimaisiais, berlyniečiai pagaliau suprato tragedijos maštabą.Vakarų vokiečius, parodžiusius pasą, be problemų išleido namo. Norintys grįžti iš Vakarų, taip pat laisvai galėjo tai padaryti. Metro veikė, tik rytiečiams, „vakarinės“ stotelės buvo uždarytos ir atvirkščiai.Prasidėjo bandymai persigauti per sieną. Visą pasaulį apskriejo fotografija, kurioje buvo užfiksuota, kaip VDR Nac.gvardijos kareivis numeta savo ginklą ir šoka per spiralę. Peršokti per Bruno spiralę buvo galima tik kuomet dar nebuvo nutiesta spygliuota viela ir sumūryta siena, vėliau persigauti į kitą pusę, tapo nepalyginamai sudėtingiau. Spygliuotą vielą dar buvo galima įveikti ir šokant su kartimi. Baisiausios dienos buvo sekmadienis ir pirmadienis.Iš namų, kurių fasadai žvelgė į Vakarų Berlyną, žmonės šokinėjo iš ketvirto – penkto aukštų. Vėliau šie namai buvo nugriauti. Plytų siena iš pradžiū buvo laikina ir ją buvo galima pramušti buldozeriais, mašinomis. Žmonės rizikuodami savo gyvybe, bandė tai daryti. Vėliau sienos pagrinde buvo sustatyti betoniniai blokai, kurių pramušti jau buvo nebeįmanoma. Sienos aukštis buvo keturi metrai. Iš pradžių jos viršuje buvo spygliuota viela, o vėliau vamzdis, bet tokio diametro, kad rankom neapkabinsi. Tuomet žmonės bandė prasikasti po apačia…
Prisimenant tuos laikus, reikia neužmiršti, kad 30% vokiečių buvo įdėjiniai socialistai. Berlyniečiai iš vis buvo savotiška publika. Jie tuo metu buvo nusiteikę kur kas labiau socialistiškai, nei kitų Vokietijos regionų gyventojai. Tad buvo pakankamai žmonių, kurie palaikė sienos statybą. Be to atsirado specializuotos parduotuvės, kuriose kiek aukštesnėm kainom buvo pardavinėjami įvairūs delikatesai. O žuvies ir mėsos eilinėse parduotuvėse buvo tiek, kiek nebuvo per visą Vokietijos istoriją.
Nuo to momento, kai buvo nutiesta Bruno spiralė iki sienos sugriovimo, bandydami patekti į Vakarus, Berlyne žuvo 136 žmonės, iš kurių 12 pačiame miesto centre, jų simboliniai kapai šiandien yra prieš Reichstagą. Ten buvo užmušta ir dešimt pasieniečių, kuriems niekas nesupylė simbolinio kapo.

Tags: Berlyno siena