Šv.Jono katedra po truputį man tampa viena iš pačių gražiausių ir mylimiausių New York’o vietų. Galima sakyti, kad tai pats geriausias mano praėjusių metų atradimas. Vasarą čia dalyvavau tarpreliginiam kirtane už taiką, na o paskutinę prabėgusių metų vakarą, čia klausiausi koncerto, skirto taikai ir ramybei.
Arčiau altoriaus esanti katedros dalis buvo rezervuota pirkusiems gana brangius bilietus, o kita dalis palikta, negalintiems sau to leisti. Kadangi akustika šiam nuostabiam pastate tikrai yra puiki, tai norintiems nemokamai pasiklausyti koncerto, tereikėjo pastovėti porą valandų eilėje, kad užsiimtų laisvą kėdę. Pats koncertas buvo visai ne toks, kokį aš stereotipiškai įsivaizdavau Naujųjų metų renginį, vykstantį bažnyčioje. 🙂 Buvau įsitikinusi, kad aidės vargonai, bet pamačiau styginių instrumentų ansamblį, o jam dar nepradėjus groti suskambo kažkas panašaus į juodųjų gospelą – sodriais balsais ir įvairiom variacijom giedami žodžiai : „sometimes I feel like motherless child“. Katedros tyloje šios variacijos skambėjo tikrai įspūdingai ir verčiančiai pasijausti mažu, dideliam pasauly pasimetusiu vaiku. Paskui užgrojo styginiai, paskui į sakyklą užlipo katedros rektorius, paskui jį kažkokia amerikiečių mėgstama dainininkė, kuri pusiau dainavo, pusiau pasakojo apie atsiveikinimą su mirusiu draugu, paskui pasirodė kompozitorius Jason Robert Brown, rašantis populiarias dainas ir sėdęs prie rojalio sudainavo dar vieną susimąstyti verčiančią dainą apie tai, kad “ aš toks už visus protingesnis, sėdžiu su ledine šypsena“…Dar po kelių Jo dainų, rektorius paragino visus palinkėti vienas kitam ramybės, pasimelsti už taiką, o paskutinei, jau religinei giesmei, visi užsidegė, iš anksto ant kedžių paliktas, žvakeles. Buvo tikrai gera ir įspūdinga, tik tos vienos geros valandos atrodė kiek per maža…
Po koncerto dar kartą apėjau ketvirtą pagal dydį krikščioniško pasaulio katedrą, kurios tarnautojai pasižymi tolerantiškumu kitoms pasaulio religijoms. Patį didžiausią įspūdį man padarė japoniška pušis, Kalėdų proga papuošta iš popieriaus išlankstytomis, baltutėlėmis gervėmis. Tai taikos medis.jau tris dešimtmečius puošiamas šioje šventovėje. Balta gervė Japonijoje simbolizuoja laimę ir ilgą gyvenimą, nes japonai tiki, kad šie paukščiai gyvena net 1000 metų.Todėl origami būdu išlanksčius 1000 stebuklingų paukščių, galima tikėtis savo didžiausios svajonės išsipildymo. Hirosimos atominę tragediją pergyvenusi japonų mergaitė Saduko Sasaki, būdama vos dvylikos metų amžiaus, susirgo leukemija ir patikėjo, kad nemirs, jei sugebės padaryti tūkstantį popierinių gervių. Net ir padedama draugių, ligoniukė nespėjo to padaryti, o balta popierinė gervė po jos mirties tapo japonišku taikos simboliu. Dar prieš daug metų buvau girdėjusi tą istoriją, tik niekada nemačiau šių origami paukščių, bet pažinau juos, dar prieš surasdama paaiškinamąją lentelę. Tai tikrai buvo vienas iš pačių įspūdingiausių mano gyvenime matytų ramybės medžių :
Kitas, taikai skirtas kūrinys, tai Peter Gourfain “ The Fate of the Earth“, susidedantis iš dvidešimt keturių nedidelių bareljefų, vaizduojančių žudomą gamtą.
Be tradicinės Kalėdų prakartėlės, akį traukė ir įdomus šiuolaikiškas meno kūrinys.
Senovinių klauptų fragmentas.
Dvidešimt trečią valandą prasidėjo Šv. Mišios. Žmonių susirinko gal pusantro šimto ir pačių įvairiausių. Dauguma juodosios ir baltosios rasių atstovų, keletas azijiečių. Juodaodžiai daugiausia susirinko šeimom, kai kurie su mažučiais vaikais, tarp baltaodžių mano akys išskyrė tris jaunas, gražiai ir prabangiai apsirengusias merginas, stilingą jaunų gėjų porą, vienžo asmenis, kurie tokią valandą stereotipiškai turėjo būti kokiam naktiniam klube ar restorane, bet tik ne bažnyčioj… Susėdom visi katedros presbiterijoj, puikiuose raižytuose klauptuose altorinėj daly, ten kur įprastoj katalikų bažnyčioj tik vyskupai sėdi. Na bet ši bažnyčia yra ir labai panaši, ir labai skirtinga nuo katalikiškų. Tai New York’o episkopalinė katedra, paprastai išsireiškus – amerikietiška anglikonų šventovė. Kiek sutrikdė mane tik tuo, kad niekada gyvenime nebuvau buvusi pamaldose, kurias aukojo moteris su dviem kitom,jai asistuojančiom moterim.:)
Jei ne tai, galima buvo priimti Šv.Mišias kaip visiškai katalikiškas, nes pati eiga niekuo nesiskyrė nuo man įprastų. Gal tik smilkalų buvo truputį per daug, vargonai aidėjo kažkaip nerimastingai, bet galbūt tai dėl neįprastos sėdėjimo vietos…Dalyvavau daugiau kaip žiūrovė ir negalėjau atsikratyti kažkokio nerealumo pojūčio. Tas giliai atitrauktas altoriaus stalas, baltais rūbais dėvinčios moterys ir vyrai,
didelės judėjų menoros,
keistai skambantys vargonai, katedros erdvėje lengvai plevenantys du gigantiški kiniečio menininko Xu Bingo sukurti fantastiniai paukščiai feniksai atrodė tarsi iš kokios itin senos praeities ar alternatyvios realybės . Taip pat nerealiai didelė man pasirodė ir pastorės aukštai iškelta komunija – gal delno dydžio paplotis, primenantis mažą saulutę.
Niekas neakcentavo – ar jau prasidėjo Nauji metai ar ne, laikrodžio nesimatė,maždaug apie vidurnaktį nuėjau priimti komunijos. Nustebino ne raudonas, o gintaro spalvos, sodrus ritualinis vynas…Grįžusi į klauptą, įsijungiau savo mobilų ir pamačiau, kad jau dešimt minučių, kai gyvenam 2015- aisiais.
Padariau dar keletą nuotraukų ir išėjau į jokia ypatinga šventine nuotaika nealsuojančią Amsterdam avenue. Prie katedros sienos miegojo benamiai,
vienas kitas praeivis skubėjo savo reikalais, metro vagonai buvo apypilniai jaunimo, grįžtančio iš Times skvero. Beveik eilinė ir įprasta New York’o naktis, 2015- ieji..
Cathedral of Saint John the Divine.
