Šiandien po vidurdienio atvažiavau į Lamy NM. Išlipau iš traukinio ir pamačiau pavėsiuke sėdinčius du diedukus, kurie smalsiai sužiūro į mane. Pasisveikinau ir paklausiau, kur čia „šatlas“ į Santa Fe stoja. “ Tai čia tu su ta beprotiškai ilgu vardu iš raidės V ? „- atsakė klausimu į klausimą. Aš nusijuokiau, pasakiau savo pavardę, diedukai irgi pasijuokė ir pasakė , kad jiems buvo smalsu pamatyti , kaip atrodo žmogus su tokiu ilgu vardu. 🙂 Po to vienas iš mano naujųjų pažįstamų atsikėlė ir nuėjo į stotį skambinti dukrai, kad ši atvažiuotų manes paimti. ( Pagal biliete nurodytą laiką „šatlas“turėjo atvažiuoti tik po pusantros valandos. Atvažiavo už 10 min., aš vos spėjau nufotografuoti stotį ir seną molinį namuką.
Diedukas sunkiai alsuodamas atitempė mano lagaminą ir išvažiavom. Per kokių dvidešimties minučių kelionę, mano vairuotoja spėjo ir manes visko išklausinėti ir apie save daug papasakoti. Keturiasdešimt penkerių metų bedarbė, bet tėvai leidžia gyventi jų name, tad nėra taip blogai. Įsukom į senąją Santa Fe ir aš iš karto susižavėjau mažyčiais moliniais, į žaisliukus panašiais nameliais. Dauguma jų statyti XIXa pirmoje pusėje, Pueblo revival stiliumi. Visai šalia „mano“ gatvės – istorinė Aceqia Madre su pačiais seniausiais pastatais. Išlaipino mane šalia didelio jau šiuolaikinio, bet a la senuoju stiliumi statyto pastato, nuėjau belsti į duris ir pamačiau puikų rankos formos belstuką.
Durų man niekas neatidarė, tuomet paslampinėjusi aplink suvokiau, kad šiaip jau man reikia į kaimyninį namą…“ Manasis“ autentiškas XIX amžiaus pastatas su uždarais kiemeliais ir dviem rakinamais vartais.
Niekas manes nenorėjo įsileisti ir čia, nes atvažiavaui pusantros valandos anksčiau , nei buvo sutarta. Paskambinau namo šeimininkei, palikau daiktus prie vartelių ir išėjau pasivaikščioti. Gatvė po gatvės molinių, lyg ir panašių, bet kartu ir skirtingų namukų. Tai tvoros forma kitokia, tai ant tvoros kažkas tupi, tai varteliai labai originalūs. Vienas malonumas tokia gatvele pavaikščioti.
Taip beslampinėdama, priėjau „Arbatos namus’, kur be arbatos dar buvo visko, ko gali norėti alkanas žmogus. Dienos patiekalas buvo avinžirnių sriuba ir vengriškas guliašas. Guliašas į vengrišką buvo panašus gal tik tuo, kad priminė sriubą ir buvo aštrokas. Vietoj daržovių, šalia į didelę lėkštę įdėto dubens, buvo aragulos salotos su mažais pomidoriukais…Į guliašą buvo įmerktos dvi riekės polentos, šalia aragulos gulėjo dvi paskrudintos batono riekelės ir gabaliukas sviesto. Tikras vengras būtų kiek nustebęs. 🙂 Mane labai sudomino vegetarinė avinžirnių sriuba. Padavėjos tame restoranėlyje atrodė tarsi atsitiktinai sugaudytos gatvėje, tad man recepto pasakyti negalėjo, vizualiai sriuba buvo išvirta iš daug avinžirnių, trupučio špinatų, trupučio morkų, gabalėlio svogūno ir daug prieskonių. Reikės paeksperimentuoti grįžus. Turėtų būti pigu, sotu ir skanu. Pavalgius, palei atrodytų nesibaigiančias, molines tvoras, nusigavau į pagrindinę miesto aikštę, kur lyg ir pakaitom grojo tai liaudiška meksikietiška, tai šiuolaikinė amerikietiška muzika. Aikštėje esantis muziejus atrodė gana įdomus, bet ne šiai dienai..
Visur buvo pilna prekeivių juvelyriniais dirbiniais iš turkio ir kitų akmenukų. Mačiau tik vieną vėrinį, kurio tikrai būčiau norėjusi, bet kai pasakė tūkstantį dolerių viršijančią kainą, noras praėjo…Šiaip jau net Naujoje Meksikoje nėra lengva nusipirkti tikro turkio papuošalą, nepaisant to, kad netoliese yra turkio kasyklos.
Įstengiau dar nuslūkinti ir iki gana paprastos XIXa.antros pusės Šv.Pranciškaus katedros.
Viduj vyko vakarinės pamaldos, buvo gana daug žmonių, tad normaliai apžiūrėti interjero nepavyko, nors šiaip tai nepasirodė, kad ten kas nors būtų įdomaus. Prie katedros ir baigėsi mano jėgos po devyniolikos valandų kelionės traukiniu ir dviejų – trijų mylių pasivaikščiojimo. Pasiskambinau Airbnb „hostei“ ir leisgyvė buvau pargabenta į tą įdomų senovinį namuką, kuris pasirodė beturįs du vidinius kiemelius, lentų – rąstų lubas ir net trejas duris iš mano atskiro kambario.
Ryt atsikelsiu su naujom jėgom ir bandysiu atrasti čia kažką dar įdomesnio.
