Prabudusi ryte ir jau pasiruošusi pradėti pažintį su „laukiniais vakarais“, aš dar nežinojau, kad Salt Lake City taps tarsi svarbiausiu „atraminiu“ mano kelionės miestu ir kad į jį aš dar sugrįšiu ir po poros savaičių, ir po mėnesio. Kuomet neturi jokio rimto kelionės plano, bet turi pakankamai laiko, iš čia patogu važiuoti ir Arizoną, ir į Montaną , ir į Kaliforniją. Visas tris kryptis aš sėkmingai ir išbandžiau traukiniu, autobusu ir mikrobusiuku. Na bet tą rytą visi atradimai dar laukė manęs ateity. Atvažiavau į SLC tik todėl, kad viena pažįstama amerikietė pakvietė apsilankyti pas ją Jackson hole, tik suabejojo ar galima jį pasiekti be automobilio. „Gal iš Salt Lake City ?“- susimąstė Jos draugas ir taip mano galvoje gimė sprendimas pradėti savo klajones po Vakarinę pakrantę, nuo šio miesto. iš esmės apie jį žinojau tik tiek, kad čia yra mormonų bažnyčios centras. Mormonais irgi niekada labai nesidomėjau, tad pasiekusi jų centrą buvau maloniai nustebinta įspūdingų bokštų, kur nuo aukščiausiojo, Mozė piemens lazda rodė į mormonams pažadėtą žemę:
ir kurie ypač įspūdingai atrodė, saulei nusileidus :
Un
Būtent mormonai ir įkūrė Salt Lake City ir net dalinai pačią Jutos valstiją, kurioje ir šiandien 62% visų valstijos gyventojų, vienaip ar kitaip yra surišti su šia religija. Prisipažinsiu,kad pasivaikščiojusi po didžiulę Šventyklos aikštę, apžiūrėjus paminklus ir muziejaus eksponatus, pajutau pagarbą mormonų pionieriams.
Mums, išlepintiems lengvo gyvenimo,neįmanoma įsivaizduoti, kaip XIXa. viduryje, šie Dievu ir savo religiniais vadovais, besąlygiškai tikėję žmonės,dėl kitų krikščionių nepakantumo mormoniškai poligamijai, paliko Ilinojų ir pėstute, stumdami vežimėlius su savo kuklia manta, patraukė į Vakarus, apie kuriuos beveik nieko nežinojo. Ėjo per laukus, kalnus, dykumas ir galiausiai po kelių metų priėjo savo naująją žemę. Bet ir tuomet jie ramiai negyveno, o stengėsi kuo didesnėje teritorijoje paskleisti savo tikėjimą.Jau vėliau, Vajominge, aš susipažinsiu su vietine amerikiete, kuri papasakos, kad jos proseneliai paliko namus Jutoje ir bažnyčios liepimu, su mažais vaikais iškeliavo link Didžiųjų Tetonų kalnų. Vos išgyveno labai šaltą žiemą,išsikasę žeminę ir pradėjo naują gyvenimą. Pagalvojau, kad seniau žmonės tikrai buvo tiek fiziškai, tiek dvasiškai gerokai stipresni už mus…
Savo šventyklą jie irgi statė pasiaukojamai. Tąšė didžiulius akmens luitus, pasikinkę jaučius, tempė jau nutašytas plokštes ne vieną mylią ir taip padarė pradžią didžiuliam Šventyklos kompleksui, kuriame kasdien lankosi tūkstančiai žmonių.
Viskas suprojektuota taip, kad į pačią švenčiausią mormonams vietą, pašaliniai nėra įleidžiami. Manyčiau, kad tai labai išmintingas sprendimas, nes kas šventa, tas šventa, o pažiūrėti pačioje aikštėje tikrai yra ką. Ir ne tik pažiūrėti, bet ir pasiklausyti. Atskirai pastatytame šventyklos tabernakulyje yra puikūs vargonai, tad čia rengiami vieši sekmadieniniai koncertai.
Čia aš susipažinau su vietnamiete Thi.Vos įžengus į lankytojų centrą, pastebėjau, kad turistus aptarnauja jaunutės, įvairiom kalbom kalbančios mergaitės. Viena jų paklausė, iš kur aš atvykau ir pasitikslinusi, kur ta Lietuva, pasikvietė dailią šviesiaplaukę švedaitę, kaip mano „kaimynę“. Švedai žmonės gana santūrūs, tad vėliau man pokalbis lengviau užsimezgė su vietnamiete. Pasirodo, Mormonų bažnyčios misionieriai, iš visų šalių, kur įkuria savo centrus, siunčia į SLC devyniems mėnesiams, jaunas, atverstas į naują tikėjimą mergaites. Čia jos dirba su lankytojais, mokosi, o paskui turi grįžti į Tėvynę, BŪTINAI ištekėti ir dirbti savo bendruomenės labui. Lietuvių, bent jau praėjusią gegužę, pas Jutos mormonus nebuvo.
Papasakojusi apie savo gyvenimą, planus, gimtinės ilgesį ir paprašius mano e-mailo,Thi mane pasiuntė pažiūrėti įžymiosios, „visom kalbom kalbančios“, Jėzaus skulptūros :
Deja, lietuviškai Jėzus nemokėjo. Teko man pasitenkinti kreipimųsi lenkų kalba. 🙂 Kur kas labiau už kalbančią skulptūrą, man patiko Šventyklos aikštės gėlynai :
Po poros savaičių,vėl užsukus į SLC, užėjau į pagrindinę mormonų konferencijų ir koncertų salę.Vos spėjau įeiti pro duris, kai mane pasigavo solidi moteris ir pareiškė, kad praves man ekskursiją. Suglumus sulemenau, kad turiu tik 10 min., bet tai pasirodė ne kliūtis, tad buvau garbingai palydėta į didžiulę, tikrai įspūdingą 21 000 ! vietų salę, kurios centre puikavosi vargonai ir išklausiau trumpą paskaitą apie įspūdingus salės parametrus, iš Belgijos parvežtas didžiules ir galingas konstrukcijas, kurios išlaiko septynis tūkstančius žmonių talpinančius balkonus, sodą ant stogo, septynias dienas trukusius koncertus Salt Lake City olimpiados metu ir tai, kaip per vieną triukšmingą koncertą žmonės ne tik salėje, bet ir balkonuose pradėjo šokti, tad buvo labai neramu ar išlaikys konstrukcijos. Išlaikė, tik kažkas ten per colį pasistūmėjo. Tikrai norėčiau dar kada atvažiuoti į šį mormonų miestą jau vien tam, kad pasiklausyčiau koncertų.
Na o šiaip pats miestas, Valstijų mąstais, gana nedidukas, neturi net poros šimtų tūkstančių gyventojų, bet gana mielas. Tik gana daug jaunų elgetų gatvėse, jei teisingai supratau, tai nemaža jų dalis – karo veteranai. Vienas, jau vyresnis, sėdėjo invalido vežimėly ir laikė plakatą skelbiantį, kad visi jam skolingi už jo apgintą laisvę…
Tai tiek šį kartą apie Jutos valstijos sostinę.
