Atsikėliau dar prieš patekant saulei ir pasiruošiau susipažinti su turistiniu aptarnavimu Vakarų pakrantėje. Patogus automobilis atvažiavo net anksčiau sutarto laiko, pakeliui paėmė iš viešbučio dar porą moterų ir paliko Salt Lake City. Negalėjau atsigėrėti pro šalį bėgančiais vaizdais – aplink kalnai snieguoti, kalnai uolėti, kalnai raudoni, kalnai rausvi, balti ir gelsvi. Mačiau net žalsvus.Iš pradžių galvojau, kad ten kažkokios kerpės auga, bet gidas paaiškino, kad ten mangano klodai, todėl toks įdomus atspalvis. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad Juta yra tokia žavi ir įdomi valstija, na bet tai dar buvo tik mano meilės Jutai pradžia. 🙂
Įdomiai rudos spalvos, Jutos nac. parkams būdingas kelias, atvedė prie Raudonųjų uolų.
Atrodė, kad privažiavom kažkokią ypatingą vietą, saugomą suakmenėjusių sargybinių. Bet tai buvo tik pradžia. Iki ašarų sukrėtinęs mane reginys, atsivėrė, priėjus Bryce kanjoną. Pasijutau tarsi visai kitam pasauly.Gido žodžiai apie kažkokį ten prieštvaninį ežerą, kažkokias geologines formacijas, skambėjo kaip visiška nesąmonė. Negali tik geologinis tvarinys taip veikti jį pamačiusio žmogaus. Keturias paskutines naktis buvau miegojusi vos po keletą valandų, bet čia pajutau tokį energijos antplūdį, kažkokį nenusakomą laimės jausmą. Atrodė, kad matau kažkokios prieš daugybę metų išnykusios civilizacijos liekanas, kažkokį apleistą miestą, amžiams sustingusius jo karius. O aš net nežinojau, kad pasauly yra tokia vieta ir atsidūriau čia tik todėl, kad likus savaitei iki mano kelionės, kažkas nematomas internete, „išmesdavo“ man kokį labai naudingą pasiūlymą, kokią netikėtą, bet svarbią man informaciją. Taip nutiko ir su Bryce, kurį aš iš pradžių priėmiau tik kaip visai nebūtiną priedą prie Ziono nac.parko. Vėliau gi paaiškėjo, kad Zionas man padarė kur kas mažesnį įspūdį.:) Tad labai ačiū mistiniam mano kelionės planuotojui, pasiuntusiam mane į Bryce kanjoną ir dar keletą, niekada anksčiau negirdėtų vietų. Visos mano nuotraukos tik maža dalimi tegali perteikti visą neįtikėtiną šio mūsų Žemės kampelio grožį. Bežiūrint į raudonąsias uolas, pradėjo snigti. O juk važiavau į dykumą gegužės 23-ąją ir atitinkamai apsirengiau. 🙂 Taip žlugo mano stereotipas apie dykumos karščius.
Bryce kanjonas iš tiesų net nėra tikras kanjonas. Tai vieta, labiau panaši į trijų mylių ilgio, dviejų mylių pločio ir tūkstančio pėdų gylio amfiteatrą. Kadaise čia gyvenę Paluti genties žmonės, vadino šią vietą „Anka-ka-was-a-wits“, kas mūsų kalba reiškia „raudoni veidai“ir tikėjo, kad tai piktojo kojoto į akmenis paversti senieji didvyriai.Europiečiai čia, kiek žinoma, pasirodė tik antroje XIX a. pusėje ir seniausias išlikęs to meto įrašas skelbia : „…thousands of colored rocks resembling sentinels on the walls of castles…This is the wildest and most wonderful scene that the eye of man ever beheld.“(c)
1875m prie pat siurrealaus amfiteatro apsigyveno mormonas Ebenezer Bryce.Sako, kad apžvelgęs raudonąsias uolas, mormonas nutarė, kad būtų tikrai baisu, jei jo karvė čia pasiklystų. Nors E.Bryce čia ūkininkavo vos penkerius metus, bet jo vardas prigijo ir šiai vietai, ir 1923m paskelbtam nacionaliniam paminklui, ( taip amerikiečiai įvardija ir įspūdingiausius gamtos kūrinius), ir dar po penkerių metų įkurtam nacionaliniam parkui.
Tądien paklausiau gido, ar Didysis kanjonas yra dar įspūdingesnis už Bryce ? Vyriškis nusišypsojo ir atsakė, kad tos dvi vietos yra nesulyginamos. Man kažkodėl atrodė, kad nieko nuostabesnio aš jau daugiau nebepamatysiu. Laikas parodė, kad gidas buvo teisus – Bryce kanjonas, kaip ir Lietuva, kaip ir Didysis kanjonas,kaip ir Sedona, kaip ir Jeshua nac. parkas tiesiog pasiėmė dalelę mano širdies ir lyginti nėra ko.
Pabaigai youtub’ėj radau antrąją Kalėdų dieną iš drono nufilmuotą žavų video :
Nuostabios nuotraukos!
Ačiū. 🙂