Feed on
Posts
Comments

Pamąstymai

Begulėdama ant dantisto krėslo, pamačiau į mane šaltai žvelgiant, stebėjimo kameros akį. Drybsau aš visa persikreipusi, kažkokios šlykščios košės pilna burna, su šaukštu dantyse ir mane filmuoja, o aš net nusišypsoti negaliu, nes ir lūpos jau nuo to brudo sulipo. Į kabinetą užeina mano dantistas, aš beviltiškom grimasom ir rankų judesiais bandau jam parodyti, kad trauktų po velnių tą košę lauk, bet jis tik žaviai šypteli : „Pakentėk, mieloji, dar trys minutės liko“. Jei jau esu „mieloji“, tai reikia kentėti. 🙂 Galgi ta filmavimo kamera čia reikalinga dar ir todėl, kad jei atsidurs ant šio krėslo kokia feministė ir ją žavus daktarėlis pavadins „mielaja“ ir neduok, Dieve, pernelyg arti pasilenks, burnos ertmes nagrinėdamas ar ant krūtinės užtiestos servetėlės kokį instrumentą patogiai pasidės, tai tokius veiksmus bus galima įvardinti kaip seksualinį priekabiavimą ir pareikalauti sumokėti tiek „žaliųjų“, kad ant kiekvieno danties po deimantą galėtum įsistatyti. Absurdas kažkoks. Netikėtai pagalvoju, ar ginekologų kabinetuose irgi yra stebėjimo kameros ?…Ten juk dar daugiau pavojų tyko. Pagaliau dantistas ištraukia tą sustingusią košę man iš burnos ir švelniai servetėle valo mano skruostą. “ Tikiuosi, į „You tube“ savo filmų nededat ? „- paklausiu. Jis tik iškalbingai užverčia akis į dangų. Vargu ar jam pačiam baisiai malonu vos ne kasdien pagrindinį vaidmenį vis tam pačiam filme atlikinėti ir tarsi būti sekamam tos tamsios bejausmės akies. Nuėjo jau Valstijose visai į lankas su tom stebėjimo kamerom. Kur tik beeisi, visur tave filmuoja. Kurgi tada mano laisvė į elementarų privatumą, į galimybę laisvai reikšti savo skausmingas emocijas gydytojo kabinete, žinant kad vėliau niekas į tave, beviltiškai išsižiojusią, jokioj juostoj nežiūrės ir nežvingaus ? Ach…Matyt, savo laisvės žmonės yra linkę atsisakyti patys. Kol dar laukiau klinikos priimamajam, netoliese sėdėjo pagyvenusi pora. Žmona aiškino vyrui, kad su tuo dantim reikia daryti tą, o su anuo aną. Vyriškis lyg ir bandė kažką prieštarauti, bet netrukus beviltiškai atsiduso : “ Tu niekada neleidi man pačiam spręsti, kas man geriau“. Iš padilbų, žvilgtelėjau į jį su užuojauta, dabar gi manau, kad visi mes užuojautos reikalingi, nors dažnai ir patys to nežinome…


Praėjusiais metais man teko apsilankyti Pensilvanijos pietvakariuose, kur prie Lokių kalnų upelio ( „Bear run“) 1936-39 metais buvo pastatytas JAV architekto Frank Lloyd Wright šedevras – namas virš krioklio ( Fallingwater).

Tiek upelis, tiek krioklys gal ir nėra labai įspūdingi. Įspūdinga kas kita, – architekto noras įkurdinti gamtoje žmogų, nenuskriaudžiant pačios gamtos, o tik suliejant ją į vieną visumą su žmonių būstu. F.L.Wright stengėsi, kad statybos vietoje nebūtų nukirstas nei vienas medis, kad didžiuliai akmenys liktų savo vietose ir organiškai įsilietų į statinio visumą. Statytojui tai tikrai pavyko. Atvažiuoji kažkur į „girių glūdumą“, eini mišku ir tiesiog negali patikėti, kad kažkur čia stovi nacionalinis istorinis JAV paminklas, kurį American Institute of Architects pavadino geriausiu nacionalinės architektūros kūriniu.

Namo konstrukcijos pagrindą sudaro gelžbetonio perdengimai, kurie išsišakoja įvairiomis kryptymis ir įvairiais lygiais. Tokiu būdu jie sukuria terasas, kabančias tiesiai virš krioklio, kas atrodo labai neįprastai ir sukelia didžiausią įspūdį. Ši originali vila buvo statoma Kaufmann’ų šeimos užsakymu, kaip vasaros rezidencija. Užsakovai gerokai rizikavo, nes F.L. Wright niekada nebuvo dirbęs su gelžbetoniu, o ir niekas Amerikoje nebuvo sugalvojęs statyti namo ant krioklio. Kaufmann’ams būtų visiškai pakakę ir kur kas paprastesnio vasarnamio. Na bet turtingi prekybininkai pinigų turėjo pakankamai, o buvęs madingas architektas, tuo metu jau praradęs savo populiarumą, norėjo įamžinti save įspūdingu kūriniu. Taip ir gimė šedevras, labiausiai išgarsėjęs tuo, kad Lokių kalnų upelis prateka per žemutinį namo lygį, o pratekėjęs virsta įspūdingu kriokliu. Pagrindiniame namo kambaryje yra palikta maždaug pėdos aukščio uolos viršūnė, kuri eina per visą kambarį, susiedama su gamta net ir vilos interjerą. Kambarių grindys – tai ta pati natūrali uoliena, tik nupoliruota, o akmenys, iš kurių sukrautas židinys, palikti tokie, kokius juos sukūrė gamta. Iš didžiojo kambario laiptais galima nusileisti tiesiai prie upelio. Keli miegamieji nedidukai ir kuklūs. Kambarių sienos nėra nei tinkuotos, nei dažytos, užtat daug kur apkaltos medžiu ir visur labai daug stiklo. Vieta tikrai nepakartojama ir įspūdinga, viena iš tų, kurias išsilavinęs amerikietis privalo pamatyti. Galiu tik įsivaizduoti kaip beprotiškai gražu ten gegužės mėnesį, kuomet žydi rodedondrai, kurių aplink mačiau augant gana daug.


Vilos viduje fotografuoti griežtai draudžiama, tad nuotrauką pavyko padaryti tik šią. Youtube’j suradau filmuką apie žymiausią XXa. JAV, o gal ir Europos architektą. Kam įdomu, pasižiūrėkit. 🙂
Frank Lloyd Wright


Realiam gyvenime nesu itin bendraujanti su nepažįstamais žmonėm, juolab gatvėje. New York’e kartais smalsiai įsistebeliju į kokį spalvingesnį tipą, bet po minutės kukliai nuleidžiu akis ir toliau einu savais keliais. Užtat praėjusią savaitę sumušiau visus savo bendravimo rekordus, savotiškai susipažindama net su trim spalvingais tipais.
Pirmoji pažintis buvo pati nemaloniausia. Įpuoliau į pilną žmonių, Bronx’o metro vagoną ir apsidžiaugusi netikėtai laisva vieta, kuprine užkliudžiau kažkokio afroamerikiečio koją. Atsiprašiau, bet…JAV transporte kartais galima sutikti ne visai stabilios psichikos žmonių, kuriems trūksta dėmesio ir norisi jo gauti bet kokiu būdu. Tąkart įrankiu dėmesiui patraukti, turėjau tapti aš, gal net vienintelė baltoji visam vagone, niekuo nekelianti simpatijų pavargusiems, iš darbų grįžtantiems žmonėms. Kratytis metro daliai jų reikėjo dar visą pusvalandį, tad bet koks, kad ir visai nemeninio lygio spektaklis vagone, buvo mielai pageidaujamas. Tą suprato ir mano „didžiai užgautasis“ žmogelis, vis labiau kėlęs balsą ir piktai žvilgčiojęs į mano pusę. Atsiprašiau dar kartą ir sulaukusi : “ I don’t need your „sorry“, meiliai nusišypsojau ir švelniai tariau : „Than kill me“..Didį pasipiktinimą pakeitė dar didesnis suglumimas. Vyrukas nustebęs pakartojo : “ to kill you ? …“, pamatė šypsenas tėvynainių veiduose ir staiga pakeitė plokštelę, staiga pašokęs ir ėmęs rėkti, kad Amerika jau pavergta, kad dunda būgnai ir tantamai, Afrika ateina. Netikit ? Negi negirdit būgnų garso ? Traukinys ėmė stabdyti, pasirodė 125-oji metro stotis ir …policija. Nesupratau kaip taip būtent į tą vagoną ir į tas duris pataikė. Afrikos šlovės skelbėjas droviai nutilo, keli keleiviai patvirtino, kad nieko blogo čia nevyksta ir policininkas pasitraukė nuo durų, leisdamas tam žmogeliui išlipti. Buvau gerokai nustebinta to, kad nekenksmingam durniui, kažkas iškvietė policiją.
Kitą dieną važiavau į New Jersey aplankyti magnolijų ir prieš grįždama į New York’ą nuėjau į vietinę kavinę. Kol maitinausi, pradėjo lyti, tad, išėjus laukti autobuso, teko įsikurti po nedideliu stogeliu. Čia jau glaudėsi labai įspūdingas vyriškis. Aukštas, stambus juodaodis, plikai skusta galva ant kurios puikavosi megzta kipa, ryškiai raudonai nudažyta ožio barzdele, apkritusiu treninginiu bliuzonu, iš kažkokios juodos sintetinės medžiagos su baltais brūkšniais, surauktu ilgu sijonu ir iš po jo kyšančiais juodais džinsais bei sportbačiais. Jei dar pridėti iš burnos kyšančią kažkokią kramtomą medžio šakelę ir nuo vyro sklindantį itin saldų, intensyvų kvapą, tai portretas būtų kaip ir baigtas. Subjektas buvo toks įdomus ir koloringas, kad ne mano jėgom buvo atplėšti nuo jo žvilgsnį ir nuleisti akis. Pajutęs mano susižavėjimą, vyriškis kažką burbtelėjo apie autobusą. Aš priėmiau tai kaip kvietimą pabendrauti ir paklausiau ar jis priklauso kokiai ypatingai bažnyčiai. Matyt, mano ryškus akcentas sušvelnino įžūlumo įspūdį, tad išgirdau jog jis musulmonas. “ Betgi juk ne visi musulmonai su sijonais vaikščioja“,- drįsau pastebėti. “ Taip, ne visi, bet tikrieji musulmonai privalo taip rengtis, skusti galvas ( lyg tai tris garbanas palieka), dėvėti kipą ir raudonai dažyti barzdą, kad skirtųsi nuo žydų. Jei kada pamatysi vyrą su kipa ir dažyta barzda, žinok, kad jis musulmonas“. Laimei, man užteko proto nepasakyti, kad ir be dažytos barzdos, aš jo niekada žydu nepalaikyčiau…:) Įsidrąsinusi paklausiau ką jis čia tokio kramto, kad toks intensyviai saldus kvapas nuo jo sklinda. Kramtė jis šiuolaikinio dantų šepetuko „protėvį“, kurį vadino tiesiog „chew“, o kvepėjo todėl, kad pardavinėja kvapiuosius aliejus. Mano smalsumas buvo visapusiškai patenkintas, bet autobuso vis nebuvo, o vyrukui, matyt, patiko su manim kalbėti. Paklausęs iš kur aš, pasiguodė, kad jis gimė vietiniam šiukšlyne. Kiek suglumau dėl tokio nepagarbaus atsiliepimo apie gimtą šalį ir išklausiau trumpą paskaitėlę apie tai, kaip čia klesti rasizmas. Nedrąsiai bandžiau paprieštarauti, bet sužinojau, kad jis pats yra visai dėl nieko sėdėjęs kalėjime, o ir visi neturtingieji norom nenorom patenka į gatvę ir yra potencialūs kaliniai. Nesijaučiau pakankamai kompetetinga diskutuoti šia tema, o ir autobusas atvažiavo, tad atsisveikinom.
Po keliolikos minučių aš jau buvau Elizabeth’e ir prieš eidama į stotį, nutariau padaryti truputį pafotografuoti. Spėjau padaryti gal kelis kadrus, kai išgirdau entuziastingą : „Matau, kad esi profesionali fotografė“. Prieš mane stovėjo dar vienas įspūdingas vyriškis su juodu akies apdangalu ir ryškiai nudažytais plaukais. Ta šukuosena tiesiog pavergė mano širdį, nes dažų buvo tiek daug, kad plaukai tarsi slėpėsi po geometriškai tiesia juoda puta. Kukliai prisipažinau nesanti profesionalė, bet buvau apipilta įtikinėjimais, kad tikrai taip fotografuoju, kaip mėgėjai nedaro. Beliko kukliai sutikti, pasakyti, kad esu iš Lietuvos ir pasakyti kaip lietuviškai bus „gera širdis“. Pasakiau, jis gana raiškiai ir teisingai kelis kartus pakartojo ir išsitraukė iš užančio aptrintą blanknotą užsirašyti. Ten jau buvo „gera širdis“ etiopiškai, kenijietiškai ir dar keliom kalbom. Paklausiau ar anas koks pastorius, į ką tas atsakė paslaptinga šypsena ir kažkuo panašiu į „beveik“. Pasiūliau jį nufotografuoti. „Pastorius“ išsitraukė iš kišenės kažkokį diską su užrašu „one heart“ ir pasakė, kad yra išleidęs CD be savo nuotraukos, bet gal su nuotrauka būtų geriau…Tuo metu prie jo priėjo gana baisi juodukė ir net nepažvelgusi į mane, pareikalavo iš ano dolerio ir cigaretės. Cigaretę gavo, o dolerio ne. 🙂 Padariau keletą kadrų, užsirašiau jo email’ą ir parodžiau būsimas nuotraukas. Nuotraukos mano naująjį pažįstamą sužavėjo, gavau leidimą sakyti visiems , kad nuotraukoj mano „boyfriend’as“, bei pasiūlymą išgerti limonado, deja, manes laukė New York’as. 🙂 Atsisveikinant dar sužinojau, kad turiu „spirit’ ą“. 🙂 Kukliai pasakiau, kad „spirit’ą“ turi visi, į ką gavau atsakymą, kad manasis ypatingas. Nesiginčijau, juk tai kažkoks dvasinis asmuo pastebėjo. Va taip. 🙂

MAGNOLIJOS ŽYDI


Daugiau nei prieš dvi savaites rašiau apie Warinanco parką, esantį New Jersey valstijoje,( „Pumpurų simfonija“), kur pavasariais nuostabiai žydi sakuros ir magnolijos. Prieš kelias dienas vėl ten išsiruošiau ir nors dangus vis taikėsi prapliupti lietumi, bandžiau įamžinti trapų magnolijų, sakurų ir kitų žydinčių medžių grožį. Šis albumas skirtas mėgstantiems magnolijas. Tad kviečiu pažvelgti į pavasarį mano akim. 🙂

Turbūt nesuklysiu pasakius, kad šiandien, viena iš populiariausių lietuviškuose soc. tinkluose sutinkamų, pašiepiamų frazių yra : “ Prie ruso buvo geriau“. Vieno diskusijų dalyvio kitam parašyti, šie žodžiai tarsi užkerta kelią tolesniam pokalbiui, nes niekas nenori pasirodyti esąs homo sovieticus, atsilikęs žmogus ir ne lietuvis patriotas. Parašei : „prie ruso buvo geriau“ ir jokių argumentų daugiau nebereikia, esi teisut teisutėlis. Bet blogiausia tai, kad tokiu madingu tapęs, sovietinio laikotarpio paneigimas skaldo mūsų tautą į „homo sovieticus“ ir „laisvus“ piliečius. „Sovieticai“ – daugumoj vyresni nei keturiasdešimties metų amžiaus žmonės, kuriems išsigelbėti nuo idioto etiketės, gali padėti tik visiškas savo vaikystės ir jaunystės paneigimas, vaizduojant save kankiniu ir disidentu, tyčiojantis iš to, kas sudarė jų, to meto, kasdienį gyvenimą. Taip, gyvenimas buvo sunkus, bet lietuvis visada buvo žmogus prisitaikantis ir sugebantis išgyventi prie visų pavergėjų. O kartais įsigudrinantis gyventi net ir geriau už tuos pačius okupantus, kurie atvažiavę pas savo „pavergtuosius“ stebėdavosi, kad šie gyvena tarsi „už kordono“.
Nežinojau šiandien juoktis ar verkti, perskaičius vieno jauno internauto žodžius :“Buvau vaikas ir tai prisimenu koks liūdesys buvo.“ Susimąsčiau kaip gi tas vaikinas savo tėvų jaunystę įsivaizduoja. 🙂 Matyt, kad mato kur ant akmenėlio sėdinčią ir graudžiai raudančią jaunutę savo mamą. Prie jos prieina nepažystamas liūdnas vaikinas, prisėda šalia ir abu braukia ašaras. Verkti kartu sekasi neblogai, tad nutaria susituokti ir iškeliamos liūdnos vestuvės, kurių metu jaunieji gauna dovanų kelis rulonėlius deficitinio tualetinio popieriaus ir graudžiai rauda kartu su svečiais. Po vestuvių liūdnai slankioja pakampėmis ir laukia šeimos padidėjimo, bet ir dėl to nesidžiaugia, nes juk visuotiniam liūdesiui būsimas palikuonis yra pasmerktas…Nusišnekėjau ? Žinoma, kad nusišnekėjau, kaip ir visi rašantys briedus apie eilinį,nei pernelyg džiaugsmingą, nei pernelyg nelaimingą 60-ųjų -80-ųjų metų gyvenimą. Žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus, dirbo, mokėsi, keliavo,stovėjo eilėse prie mėsos ir kitų deficitų, patylomis pasakojo politinius anekdotus, apsidairydami aplinkui, slapta klausydavosi „Amerikos balso“, krikštijo savo vaikus, sirgo, mirė ir t.t. ir pan. Kiekvienas turėjo tą savo vienintelį, nepakartojamą gyvenimą ir gyveno jį su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, skausmu ir liūdesiu, kaip kad gyvena dabar. Tiesiog vienaip žmonės gyveno carizmo laikais, kitaip Nepriklausomybės, dar kitaip sovietinės okupacijos, o dabar vėl kitaip, ES metu. Negi reikia ir galima tai lyginti ? Negi galima pabrėžti, kad jei jau gimei vėliau, tai esi nepalyginamai šaunesnis ir protingesnis už tą kuris gimė anksčiau ? O dar po trisdešimties metų, jau nauja karta žiūrės į dabartinius „asus“ kaip į kvailus durniukus, kurie išparceliavo gimtąją žemę, gyveno be kasdienių nanotechnologijų ir savaitgaliais neskraidė į kosmosą. 🙂 Viskas juk sąlygiška. Blogiausia tai, kad lygindami šiandieną su vakarykšte diena, mes užmerkiam akis į esamas problemas, kurių tikrai yra daug ir kurias kažkaip reikėtų spręsti, tik nežinia kaip. O kol kas, kad nesijaustume bejėgiai dėl to savo nežinojimo, tiesiog juokiamės iš vakar dienos ir manom esantys labai šaunūs ir protingi.
O gal pabandykim būti tiesiog kiek geresni vienas kitam ? Kad vaikai nesimokytų iš mūsų paniekos, pasipūtėliškumo ir patyčių, kad išgyventume…

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos