Visi dabar rašo apie maistą. Vieni moko virti kiaušinius, kiti daryti salotas, treti–kepti pyragus, o ketvirti susibūrė portale „Penimos Antys“ ar kaip ten kitaip jis vadinasi, ir rašo recenzijas viešojo maitinimo įstaigoms. Visiems norisi valgyti daug ir gerai, tarsi prieš badmetį. Net rungtyniaujama kas daugiau pinigų pravalgys. Žinoma, kai pinigai turi tendenciją vis labiau ir labiau nuvertėti, tai ir „suvalgyti“ jų galima vis daugiau ir daugiau.
Vakar vakare neturėjau ką veikti, tad nutariau pažaisti žaidimą, neva ir aš esu „Penimų Ančių“ korespondentė ir netgi jų atstovė Jungtinėse Valstijose. 🙂 Pasiėmiau fotoaparatą ir iškeliavau recenzijuoti graikų užeigos, jau seniai traukusios mano ausį, visai neblogais atsiliepimais. Žinau, kad „Ančių“ atstovai dažniausiai traukia į „fancy“ restoranus, kviečiančius užeiti baltutėlaitėm staltiesėm, kandeliabrais ir stalo sidabru. Mano kaimynystėj tokių lyg ir nėra, tad teko pasirinkti eilinę užeigą, skirta vidutinės klasės amerikiečiams, daugiau ar mažiau atitrūkusiems nuo varguolių, išgalinčių užeiti nebent į McDonalds’us.
Ir taip, ponios ir ponai, pristatau jums:
Restoranėlis, kiek žinau, jau skaičiuoja ketvirtą dešimtį metų ir keletas mano pažįstamų, jau spėjusių ir nuplikti, ir padaryti karjerą, tebepuoselėja malonius vaikystės atsiminimus iš tų laikų, kai atvažiuodavo čia su tėvais vasaroti prie marių ir eidavo pas graikus gerti šaltutėlio citrininio limonado.
Limonadas manęs nedomino, tad įsitaisiusi prie staliuko, paprašiau padavėjos atnešti vietinio helenietiško Merlot’o. Vynas pasirodė besąs puikus tuo, kad priminė man tuos laimingus laikus, kai važinėjau į Vengriją šviežio vyno gerti. Ten, jei gerai prisimenu, duodavo visa litrą už septynis dolerius ar dar pigiau, o čia tik taurę, na bet tiek to, sumokėsiu, kiek tik reiks, būsimos recenzijos vardan.
Atsiverčiau gan storoką meniu aplanką ir ėmiau ieškoti įspūdingiausio patiekalo pavadinimo. Dėmesį patraukė Bekri ėriuko koja, skliausteliuose pažymėta kaip „Girtas ėriukas“. Kur nebus girtas, jei troškintas smagiai į galvą mušančio, vietinio raudono vyno padaže.
Turėjo būti pateiktas su „kiprijotiškais“ (vien nuo to žodžio pakvipo Kipru ir seilės burnoj susirinko) ryžiais ir virtom šviežiom daržovėm. Užsisakius tokį kilnų patiekalą, gavau „bonusą“ – galimybę nemokamai paskanauti sriubos arba graikiškų salotų.
Pasirinkau salotas, tik paprašiau, kad nedėtų ten ančiuvių, nes mano varguoliškas organizmas alergiškas visiems jūros gyviams, išskyrus normalią žuvį. Padavėja susirūpinusi pasiteiravo ar dar ką iš salotų pašalinti, aš pasakiau, kad svogūnus, o ji, matyt, nuo savęs dar pridėjo ir agurkus, nes atneštam patiekale šios mano mėgstamos ir graikiškoms salotoms lyg ir būtinos daržovės rasta nebuvo.
Sūris buvo skanus, nors kiek ir per daug sūrokas, salotų lapai ne pirmos jaunystės ir todėl velniškai trūko to nelemto agurko. Gerai, kad dar atnešė kelis mažus gabalėlius su prieskoniais apkeptos graikiškos pitos, tad valgyti, užsigeriant, nežinia kodėl helėnišku pavadintu, vietiniu vynu, buvo galima.
Užsisakiau dar taurę, kad būtų lengviau bendrauti su girto ėriuko koja ir ėmiau kantriai laukti, bandydama įsivaizduoti kokiam pavidale ta įspūdinga kojytė pas mane atkeliaus. Atnešta lėkštė nuvylė mane nepaguodžiamai..:(((((((((((
Kaip matot nuotraukoj, lėkštėj nebuvo nei nagelės, nei ėriuko kanopėlės, o tik kažkoks guliašas jau iš tolo trenkiantis aviena. Nežinia kodėl prie jo buvo peilis kepsniui pjaustyti (vėliau tokį pat peilį gavau ir su desertu).
Paragavau. Skonis kaip avienos guliašo ir visai nepanašu, kad vargšo ėriuko koja, prieš tapdama mano vakariene, būtų buvusi vyne skandinta. Man beknebinėjant šakute po lėkštę, prisistatė padavėja paklausti ar viskas gerai.
Pasiteiravau kodėl greitam 3 min. virimui paruošti ryžiai yra vadinami „kiprijoniškais“. Mergaitė tik suglumus gūžtelėjo pečiais. Tada pakėliau peiliu gražiai išvinguriuotą paprikos žievelę ir paklausiau ar čia daržovė. 🙂 Padavėja sąžiningai pripažino, kad čia lupena ir paklausė gal dar ką atnešti. Jos sąžiningumas mane sužavėjo, tad nebesikabinėjau daugiau, o ėmiausi vakarieniauti.
Negaliu pakęsti pervirtų daržovių, nevalgau greito virimo baltųjų ryžių, o be garnyro likusi a la girta koja netrukus įkyrėjo mano ne pačiam sveikiausiam skrandžiui ir šis pareiškė ultimatumą – arba bus blogai arba nebus. Nutariau, kad geriau tenebūna ir nustūmiau lėkštę šalin. Galvoje šmėkštelėjo klausimėlis apie tai, ar iškeliaus mano pusė porcijos „guliašo“ į šiukšliadėžę ar sėkmingai persikels į kito lankytojo lėkštę… Kas žino…
Gal ir būčiau nieko daugiau nebeužsisakinėjusi, bet prisimindama savo korespondentės pareigas ir „Penimų Ančių“ tradicijas, paprašiau deserto. Desertų sąrašas buvo nemenkas, bet mano dėmesį patraukė South burbon pecan pie. Prierašas prie skanumyno pavadinimo skelbė, kad pecano riešutai yra išmirkyti burbone ir t.t. ir pan. Taigi laukiau burbonu dvelkiančių riešutų deserto. Sulaukiau…
Galiu duoti galvą nukirsti, kad tie riešutai ant pyrago, niekada net arti burbono butelio nestovėjo, o buvo išgriebti kartu su nesąmoningu saldėsiu iš skardinės ir įkepti į gal dolerio vertės tradicinį amerikietišką pyragą, tuo pačiu uždedant pavadinimą southwestern desert ir pakeliant kainą beveik iki septynių dolerių. Ofigietj…
Nurinkau tuos vargšus pecanus nuo pyrago ir paprašiau sąskaitos. Beveik 50$ ir dar čekio apačioje prierašas, kiek reikia palikti arbatpinigių, jei tave tenkina 15 %, kiek jei 18 % ir kiek jei 20 %… Nepamenu niekur kitur tokių prierašų mačiusi. Palikau padavėjai 6$ ir nuėjau apžiūrėti WC, juk tai irgi būtina dirbant spec. korespondentu. 🙂
Rastas natiurmortas mane visai patenkino. Ir švaru buvo, tad iš šios pusės jokių priekaištų neturiu.
Gaila tik, kad nebebuvo jokio noro laukti sutemų ir pažiūrėti kaip dega lauko židinys. Tad išėjau ne itin patenkinta, o dar ir mano skrandis ėmė man aiškinti, kad suvalgyta pusė a la girtos kojos norėtų visiškai vyne paskęsti. Beviltiškai apsidairiau aplink ir pamačiau kitą viliojančią iškabą:
Vos įėjus, manęs vos nenukomandiravo prie baltom staltiesėm apdengtų apvalių staliukų, bet aš suspėjau įsmukti į barą. Baras pasirodė esąs airiškas, tad ir gėrimų asortimentas daugiau vyrams tinkamas…
Netgi lange kabojo kažkokio tauraus gėrimo butelys, kviečiantis pasistiprinti žaidėjus iš greta esančių golfo laukų.
Raudono vyno čia irgi buvo, bet tokio jau prasto, kad net helenietiškas naminis pasirodė kur kas aukštesnio lygio. Smalsumo dėlei paprašiau valgiaraščio ir radau, jog ir čia kainos ne pačios žemiausios. Bet kuris pagrindinis patiekalas kainavo per 20$, o užkanda prie baro 10$.
Bandyti kažką ragauti jau nebesiryžau ir išėjau. Pakeliui klaikiai susuko pilvą ir spėjusi laimingai pasiekti reikiamą vietą, priėjau išvados, kad iš esmės su savo išleistais 50$, nusišluosčiau šikną ir ne daugiau. Geriau jau valgyti namie, kai bent žinai ką valgai.
Šįvakar pažiūrėjau puikų Gabriel’io Axel’io filmą „Babetės puota“ ir supratau kur šuo pakastas.
Maistas turi būti pagamintas su meile, pagamintas taip, kad pažadintų meilę ir valgančiojo širdy, jei ne, tai išleisti 50 ar 250 dolerių, bus išleisti tik užpakalinei kūno daliai nusišluostyti ir ne daugiau. Ir nesvarbu kokiais save aukštinančiais žodžiais apie tą pilvo puotą bekalbėtume. Tai tiek 🙂
