Feed on
Posts
Comments

Visi dabar rašo apie maistą. Vieni moko virti kiaušinius, kiti daryti salotas, treti–kepti pyragus, o ketvirti susibūrė portale „Penimos Antys“ ar kaip ten kitaip jis vadinasi, ir rašo recenzijas viešojo maitinimo įstaigoms. Visiems norisi valgyti daug ir gerai, tarsi prieš badmetį. Net rungtyniaujama kas daugiau pinigų pravalgys. Žinoma, kai pinigai turi tendenciją vis labiau ir labiau nuvertėti, tai ir „suvalgyti“ jų galima vis daugiau ir daugiau.

Vakar vakare neturėjau ką veikti, tad nutariau pažaisti žaidimą, neva ir aš esu „Penimų Ančių“ korespondentė ir netgi jų atstovė Jungtinėse Valstijose. 🙂 Pasiėmiau fotoaparatą ir iškeliavau recenzijuoti graikų užeigos, jau seniai traukusios mano ausį, visai neblogais atsiliepimais. Žinau, kad „Ančių“ atstovai dažniausiai traukia į „fancy“ restoranus, kviečiančius užeiti baltutėlaitėm staltiesėm, kandeliabrais ir stalo sidabru. Mano kaimynystėj tokių lyg ir nėra, tad teko pasirinkti eilinę užeigą, skirta vidutinės klasės amerikiečiams, daugiau ar mažiau atitrūkusiems nuo varguolių, išgalinčių užeiti nebent į McDonalds’us.

Ir taip, ponios ir ponai, pristatau jums:

Restoranėlis, kiek žinau, jau skaičiuoja ketvirtą dešimtį metų ir keletas mano pažįstamų, jau spėjusių ir nuplikti, ir padaryti karjerą, tebepuoselėja malonius vaikystės atsiminimus iš tų laikų, kai atvažiuodavo čia su tėvais vasaroti prie marių ir eidavo pas graikus gerti šaltutėlio citrininio limonado.

Limonadas manęs nedomino, tad įsitaisiusi prie staliuko, paprašiau padavėjos atnešti vietinio helenietiško Merlot’o. Vynas pasirodė besąs puikus tuo, kad priminė man tuos laimingus laikus, kai važinėjau į Vengriją šviežio vyno gerti. Ten, jei gerai prisimenu, duodavo visa litrą už septynis dolerius ar dar pigiau, o čia tik taurę, na bet tiek to, sumokėsiu, kiek tik reiks, būsimos recenzijos vardan.

Atsiverčiau gan storoką meniu aplanką ir ėmiau ieškoti įspūdingiausio patiekalo pavadinimo. Dėmesį patraukė Bekri ėriuko koja, skliausteliuose pažymėta kaip „Girtas ėriukas“. Kur nebus girtas, jei troškintas smagiai į galvą mušančio, vietinio raudono vyno padaže.

Turėjo būti pateiktas su „kiprijotiškais“ (vien nuo to žodžio pakvipo Kipru ir seilės burnoj susirinko) ryžiais ir virtom šviežiom daržovėm. Užsisakius tokį kilnų patiekalą, gavau „bonusą“ – galimybę nemokamai paskanauti sriubos arba graikiškų salotų.

Pasirinkau salotas, tik paprašiau, kad nedėtų ten ančiuvių, nes mano varguoliškas organizmas alergiškas visiems jūros gyviams, išskyrus normalią žuvį. Padavėja susirūpinusi pasiteiravo ar dar ką iš salotų pašalinti, aš pasakiau, kad svogūnus, o ji, matyt, nuo savęs dar pridėjo ir agurkus, nes atneštam patiekale šios mano mėgstamos ir graikiškoms salotoms lyg ir būtinos daržovės rasta nebuvo.

Sūris buvo skanus, nors kiek ir per daug sūrokas, salotų lapai ne pirmos jaunystės ir todėl velniškai trūko to nelemto agurko. Gerai, kad dar atnešė kelis mažus gabalėlius su prieskoniais apkeptos graikiškos pitos, tad valgyti, užsigeriant, nežinia kodėl helėnišku pavadintu, vietiniu vynu, buvo galima.

Užsisakiau dar taurę, kad būtų lengviau bendrauti su girto ėriuko koja ir ėmiau kantriai laukti, bandydama įsivaizduoti kokiam pavidale ta įspūdinga kojytė pas mane atkeliaus. Atnešta lėkštė nuvylė mane nepaguodžiamai..:(((((((((((

Kaip matot nuotraukoj, lėkštėj nebuvo nei nagelės, nei ėriuko kanopėlės, o tik kažkoks guliašas jau iš tolo trenkiantis aviena. Nežinia kodėl prie jo buvo peilis kepsniui pjaustyti (vėliau tokį pat peilį gavau ir su desertu).

Paragavau. Skonis kaip avienos guliašo ir visai nepanašu, kad vargšo ėriuko koja, prieš tapdama mano vakariene, būtų buvusi vyne skandinta. Man beknebinėjant šakute po lėkštę, prisistatė padavėja paklausti ar viskas gerai.

Pasiteiravau kodėl greitam 3 min. virimui paruošti ryžiai yra vadinami „kiprijoniškais“. Mergaitė tik suglumus gūžtelėjo pečiais. Tada pakėliau peiliu gražiai išvinguriuotą paprikos žievelę ir paklausiau ar čia daržovė. 🙂 Padavėja sąžiningai pripažino, kad čia lupena ir paklausė gal dar ką atnešti. Jos sąžiningumas mane sužavėjo, tad nebesikabinėjau daugiau, o ėmiausi vakarieniauti.

Negaliu pakęsti pervirtų daržovių, nevalgau greito virimo baltųjų ryžių, o be garnyro likusi a la girta koja netrukus įkyrėjo mano ne pačiam sveikiausiam skrandžiui ir šis pareiškė ultimatumą – arba bus blogai arba nebus. Nutariau, kad geriau tenebūna ir nustūmiau lėkštę šalin. Galvoje šmėkštelėjo klausimėlis apie tai, ar iškeliaus mano pusė porcijos „guliašo“ į šiukšliadėžę ar sėkmingai persikels į kito lankytojo lėkštę… Kas žino…

Gal ir būčiau nieko daugiau nebeužsisakinėjusi, bet prisimindama savo korespondentės pareigas ir „Penimų Ančių“ tradicijas, paprašiau deserto. Desertų sąrašas buvo nemenkas, bet mano dėmesį patraukė South burbon pecan pie. Prierašas prie skanumyno pavadinimo skelbė, kad pecano riešutai yra išmirkyti burbone ir t.t. ir pan. Taigi laukiau burbonu dvelkiančių riešutų deserto. Sulaukiau…

Galiu duoti galvą nukirsti, kad tie riešutai ant pyrago, niekada net arti burbono butelio nestovėjo, o buvo išgriebti kartu su nesąmoningu saldėsiu iš skardinės ir įkepti į gal dolerio vertės tradicinį amerikietišką pyragą, tuo pačiu uždedant pavadinimą southwestern desert ir pakeliant kainą beveik iki septynių dolerių. Ofigietj…

Nurinkau tuos vargšus pecanus nuo pyrago ir paprašiau sąskaitos. Beveik 50$ ir dar čekio apačioje prierašas, kiek reikia palikti arbatpinigių, jei tave tenkina 15 %, kiek jei 18 % ir kiek jei 20 %… Nepamenu niekur kitur tokių prierašų mačiusi. Palikau padavėjai 6$ ir nuėjau apžiūrėti WC, juk tai irgi būtina dirbant spec. korespondentu. 🙂

Rastas natiurmortas mane visai patenkino. Ir švaru buvo, tad iš šios pusės jokių priekaištų neturiu.

Gaila tik, kad nebebuvo jokio noro laukti sutemų ir pažiūrėti kaip dega lauko židinys. Tad išėjau ne itin patenkinta, o dar ir mano skrandis ėmė man aiškinti, kad suvalgyta pusė a la girtos kojos norėtų visiškai vyne paskęsti. Beviltiškai apsidairiau aplink ir pamačiau kitą viliojančią iškabą:

Vos įėjus, manęs vos nenukomandiravo prie baltom staltiesėm apdengtų apvalių staliukų, bet aš suspėjau įsmukti į barą. Baras pasirodė esąs airiškas, tad ir gėrimų asortimentas daugiau vyrams tinkamas…

Netgi lange kabojo kažkokio tauraus gėrimo butelys, kviečiantis pasistiprinti žaidėjus iš greta esančių golfo laukų.

Raudono vyno čia irgi buvo, bet tokio jau prasto, kad net helenietiškas naminis pasirodė kur kas aukštesnio lygio. Smalsumo dėlei paprašiau valgiaraščio ir radau, jog ir čia kainos ne pačios žemiausios. Bet kuris pagrindinis patiekalas kainavo per 20$, o užkanda prie baro 10$.

Bandyti kažką ragauti jau nebesiryžau ir išėjau. Pakeliui klaikiai susuko pilvą ir spėjusi laimingai pasiekti reikiamą vietą, priėjau išvados, kad iš esmės su savo išleistais 50$, nusišluosčiau šikną ir ne daugiau. Geriau jau valgyti namie, kai bent žinai ką valgai.

Šįvakar pažiūrėjau puikų Gabriel’io Axel’io filmą „Babetės puota“ ir supratau kur šuo pakastas.

Maistas turi būti pagamintas su meile, pagamintas taip, kad pažadintų meilę ir valgančiojo širdy, jei ne, tai išleisti 50 ar 250 dolerių, bus išleisti tik užpakalinei kūno daliai nusišluostyti ir ne daugiau. Ir nesvarbu kokiais save aukštinančiais žodžiais apie tą pilvo puotą bekalbėtume. Tai tiek 🙂

Babette\’s feast

Vienas iš mano atostogų pusdienių buvo skirtas seniausiam Cape Cod’o miesteliui Sandwich, kurį 1637 m. įkūrė kvakeriai ir pavadino Anglijos Kento grafystėje esančio uosto vardu. Važiavome senuoju Old King’s Highway ir jei ne medžiuose paskendę amerikietiški namukai, būčiau galėjusi įsivaizduoti, kad važiuoju per Žemaitiją. 🙂

Planavom aplankyti provincialų stiklo muziejų, seną malūną ir vieną iš pačių seniausių ir išlikusių Naujojoje Anglijoje gyvenamųjų namų. Stiklu manęs, buvusios Venecijoje, dažnai besilankiusios Čekijoje ir mačiusios JAV modernaus stiklo muziejų, Sandwich muziejus nenustebino, o štai senasis Hoxie house, statytas 1675 m., pasirodė labai įdomus.

Tokie namai Naujojoje Anglijoje yra vadinami „saltbox“ ir tikrai primena senovinę druskinę su dangteliu, nes priekinėje namo dalyje yra du aukštai, o užpakalinėje – tik vienas.

„Druskininiai“ namai buvo būdingi šiam regionui XVII–XVIII a. Konkrečiai šiame name XVII a. gyveno puritonų pastorius John Smith su žmona Sussana ir 13 vaikų.

Šis namas matomai kiek didesnis už eilinių puritonų namus.

Visai lietuviškas vaizdas iš kiemo.

Sekanti Sandwich’o įžymybė, tai 1654 m. statytas Dexterio vandens malūnas, vienas iš seniausių išlikusių vandens malūnų Naujojoj Anglijoj.

Bet labiausiai mane sudomino ir nustebino liaudies meistrų turgelyje.

Priėjau prie vieno prekystalio ir pamačiau kažką nematytą.

Pakalbinau šiuos daikčiukus pardavinėjusią meistrę ir sužinojau, kad XVII–XIX a. Naujosios Anglijos kapinėse buvo populiarūs tokie iš akmens iškalti kapų papuošalai ir namie laikomi suvenyrai, mirusiems atminti. Šią tradiciją bandoma puoselėti ir dabar, tad liaudies meistrių grupė Gravestone girls pradėjo tokias senovines kopijas gaminti iš spec. plastiko ir pardavinėti vietiniams gyventojams.

Pagalvojau, kad gal ir visai įdomu vietoj gėlės, (ypač dirbtinės), nunešti į kapus tokį daikčiuką. Ir dar viena mintis atėjo į galvą. Religingi žydai neneša savo mirusiems gėlių, o tik akmenėlius. Gal ši žydų tradicija kažkiek siejasi su senąja pirmųjų Amerikos kolonistų tradicija? Gal kas ką žinot apie tai?

Radau dar ir keletą įdomių medžio darbų:

Ir pabaigai keletas Sandwich’e sutiktų žavių mašinukių:  🙂

Atplaukiu į Martha’s Vineyard salą.

Atplaukiu ir tikiuosi kaip ir Nantucket’e rasti kokį turistų belaukiantį autobusiuką, kuris apvežtų mane per salą. Deja… Čia pat prieplaukoje galima išsinuomoti mašiną, bet man tas variantas netinka. Randu kažkokios turistinės firmelės telefoną, paskambinu ir gaunu pasiūlymą apžiūrėti salą už 240$ per 3 val.

Nesu milijonierė, tad nutariu tiesiog pasibastyti aplink, juolab, kad viena iš pagrindinių salos įžymybių – „meduolių nameliai“ turėtų būti kažkur netoliese. Užklausiu apie juos jauną porelę, matau suglumusius žvilgsnius, o staiga iš kažkur išdygusi mergaitė ima man aiškinti kur turiu eiti. Netrukus prieš mano akis atsiveria žaismingas vaizdas.

XIX a. antroje pusėje šie nameliai buvo pastatyti iš nuo stiprių sūrios jūros vėjų papilkėjusių lentučių. Ir ryškių spalvų dažų tais laikais dar nebuvo ir gyveno čia spalvas ne itin mėgę kuklūs kvakeriai, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo banginių medžioklė. Sala buvo tarsi Nantucket’o banginių medžioklės centro filialas.

XVIII a. antroje – XIX a. pirmoje pusėje salos gyventojai klestėjo, kol žibalo atradimas nesukėlė didžiulio nuosmukio. Martha’s Vineyard salos gyventojams, kaip ir nantuketiečiams reikėjo sugalvoti kažką naujo ir abiejose salose buvo pasirinktas tas pats variantas – poilsis ir turizmas.

Juk būtent XIX a. pab. poilsio industrijos vystymasis ėmė įgauti pagreitį. Jei Nantucket’e buvo nutarta išsaugoti buvusį natūralų „Little grey lady“ įvaizdį, tai „martiečiai“ nutarė išpuošti savo namelius ir nudažyti juos nebūdingoms Naujajai Anglijai spalvomis. Prie vieno iš mano nuotraukose esančių namelių, radau skelbimą, kad jis yra parduodamas. Pasidomėjau 🙂 Namelio skirto vienai šeimai, statyto 1870 m. ir renovuoto 2007 m.,kaina 459 000 $. Viso jame 8 patalpos.

Nei garažo, nei apšildymo nėra. Nėra net židinio! Bet užtat yra šaldytuvas, skalbimo ir džiovinimo mašinos. 🙂 Ne kažin kas. Nežinau ar norėčiau čia gyventi, nes vasaros sezono metu čia slankioja būriai tokių žioplių kaip aš ir fotografuoja tavo namus.

Verandoje pakabintas meduolinis žmogeliukas – šių namelių simbolis. Visas tas žaismingas „kičiukas“ iš pradžių yra mielas akiai, bet paskui pradeda atsibosti. Man gal po pusvalandžio grožėjimosi, galvon pradėjo lįsti mintys apie falšą… Juk statė šiuos namukus toli gražu ne patys sentimentaliausi žmonės pasaulyje.

Nuo rožinių spalvų „apsalus“ akiai, ne tokie ryškūs namukai atrodo daug mielesni.

Martha’s Vineyard, kiek skiriasi nuo kitų Naujosios Anglijos poilsiaviečių tuo, kad čia nuo XX a. pirmosios pusės pamėgo atostogauti juodaodžiai šalies gyventojai.

JAV prezidentas Barack Obama kartu su šeima pirmąsias savo prezidentines atostogas taip pat praleido Martha’s Vineyard. Ne tik todėl, kad šią salą yra pamėgusi Clinton’ų šeima ir kai kurios Hollywood’o žvaigždės, bet ir pagal vidurinės klasės afroamerikiečių tradicijas, kitaip sakant jaunystę prisimindamas. 🙂 Žinoma, ne šiam kukliam namely. 🙂

Apžiūrėjus „meduolių namelius“, patraukiau link pliažo ir įsėdau į stabtelėjusį mano kely maršrutinį autobusą. Nutariau, kad tiek, kiek pamatysiu per autobuso langą, pėsčiom vaikštinėdama tikrai nepamatysiu, nes Martha’s Vineyard yra 226,6 kvadratinių km pločio, oficialiai trečioji pagal dydį sala JAV Rytinėje pakrantėje.

Sumokėjau už valandos pasivažinėjimą ne 80, o tik septynis dolerius. 🙂 Negaliu pasakyti, kad pamačiau labai daug, bet susidarė įspūdis, kad saloje be 6 miestukų dar yra daugybė miške išsimėčiusių kempingų. Vaizdelis kažkuo priminė mūsų Girulius.

Beieškodama informacijos apie Martha’s Vineyard, radau žinutę apie tai, kad 1970 m. Simas Kudirka čia paliko sovietinį laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio JAV, bet buvo grąžintas atgal.

Dar radau, kad netoli kranto nukritus privačiam lėktuvėliui, čia žuvo John F. Kennedy, Jr., jo žmona ir žmonos sesuo. Saloje gyvena 15 000 žmonių, o vasaros metu jų skaičius išauga iki 100 000.

Sala žinoma dar ir tuo, kad 1974 m. Steven Spielberg čia kūrė pirmąjį Hollywood’o blockbasterį „Nasrai“. Mačiau pro autobuso langą vieną iš tų „baisiųjų“ vietų. 🙂

Vėlai vakare pavargusi, bet laiminga, parplaukiau į Hyannis uostą. Apie Hayannis, Yarmouth, ir netikėtą kapinių kultūros atradimą Sandwich’e – būsimuose mano blogo rašiniuose.

JAWS filming locations

Taip, man gaila James’o Holmes’o ir gaila gal net labiau nei jo aukų. Aukų juk visiems gaila, o žudikas visiems atrodo vertas tik pasmerkimo. Net CNN žurnalistai, nežinau ar savo noru, ar kažkieno nurodymu, vėl pareiškė, kad nėra ko kalbėti apie tokį baisų tipą, kuris vertas tik užmaršties, paminėkim geriau aukas.

Ir visgi… Nežinau kas buvo James Holmes prieš baisiąją tragediją – ar Breiviko pasekėjas ar kokio kito sutemų „riterio“, ar dar koks kitoks liguistos vaizduotės susikurtas „herojus“, tai ne taip ir svarbu. Svarbu tik tai, kad jo širdy nebuvo meilės, juk neapykanta viso labo ir tėra meilės nebuvimas. Žinau, kad daugelis dabar pagalvojot, kad nebeverta skaityti, kad tiesiog seilėjasi moterėlė ir nesąmones rašo. Prašau tik dar trupučio kantrybės…

Grįžau vėl iš Manhattan Film Institute suorganizuoto susitikimo. Šįkart su meninio filmo „Conviction“ režisieriumi Tony Goldwyn’u. Pažiūrėjau sukrečiantį filmą ir iš režisieriaus lūpų išgirdau neįtikėtiną istoriją.

Augino mamytė devynis vaikus nuo septynių tėvų. Galite įsivaizduoti kaip augino… Du iš jų – Betty Ann ir Kenny turėjo tą patį tėvą, buvo beveik vienmečiai ir be galo artimi, tokie artimi, kokie tik begali būti, nieko artimesnio neturintys vaikai.

Tas artumas išliko ir jiems užaugus, sukūrus šeimas. Betty Ann pagimdė du sūnus ir tenorėjo džiaugtis laiminga savo šeima, o Kenny, kad ir labai mylėjo savo mažą dukrelę, bet buvo neprognozuojamo charakterio, kankinamas staigių įniršio priepuolių ir puolantis muštis dėl kiekvieno menkniekio.

Tuo metu nuošalioje sodyboje buvo itin žiauriai nužudyta moteris ir įtarimas krito ant Kenny. Įrodymų nebuvo, bet karjeros siekusi policininkė, pasinaudodama bjauriu Kenny būdu, sugebėjo juos sufalsifikuoti ir vaikinas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime jis bandė nusižudyti, o kai atvažiavusi jo aplankyti sesuo, pareikalavo prisiekti, kad jis daugiau nebekels prieš save rankos, Kenny pareiškė, kad tik Betty Ann gali ir privalo jį išgelbėti. Juk ji tokia protinga.

Ir taip besidžiaugianti savo šeima, dirbanti bare, rimtesnio išsilavinimo neturinti moteris nutaria… tapti advokate, kad išgelbėtų brolį. Vyras neištveria ir ją palieka, sūnūs po kelerių metų nutaria išeiti pas tėvą, nes mama amžinai užsiėmusi, šalia lieka tik ištikima studijų draugė. Bebaigdama teisės mokyklą, Betty Ann sužino, kad kriminalistikoje pradėti naudoti DNR testai ir nutaria, kad būtent toks testas išgelbės brolį. Gauna diplomą, tampa brolio advokate, susipažįsta su pirmuoju DNR metodą senų bylų peržiūrai, pradėjusiu naudoti advokatu ir pareikalauja archyve brolio bylos daiktinių įrodymų.

Paaiškėja, kad tokie įrodymai sunaikinami praėjus 10 metų, o jau praėjo 16-a… Net ištikimoji jos draugė teisininkė yra įsitikinusi, kad vilties nebėra, bet tik ne Betty Ann… Pasirodo, kad bylos daiktiniai įrodymai kažkokiu stebuklu „užsimetė’“ ir nebuvo sunaikinti.

DNR testas parodo, kad brolis nekaltas, bet iškyla naujos problemos. Galiausiai po 18 metų kalėjimo 2001 m. Kenny Waters išeina į laisvę ir trumpam laikui tampa įžymybe. TV laidos metu šią istoriją išgirdęs Tonny Goldwyn’as ir nutarė pastatyti filmą apie begalinę, pasiaukojančią Meilę.

Jei mes visi taip mylėtume savo artimą – tėvą, motiną, vyrą, seserį, žmoną, vaiką ar įsivaizduojate kaip pasikeistų mūsų gyvenimas? Ar James Holmes būtų tapęs žudiku, jei šalia būtų buvęs žmogus, mylimas ir mylintis, nesvarbu kas, svarbu, kad artimas, toks kuris tave supranta? Manau, kad ne… James turėjo tik mokslą, o vėliau kažką baisesnio. Buvo savotiškas atstumtasis prieš tragediją, nenori niekas pripažinti savu ir po jos. Užtat man ir gaila… ir jo… ir mūsų visų…

P.S. Tonny Goldwyn’ui pradėjus atsakinėti i klausimus, jaunas vaikinas atsistojo, prieš užduodamas klausimą padėkojo režisieriui už iki ašarų jį sujaudinusį filmą ir pasakė, kad išėjęs iš renginio tuojau pat paskambins savo seseriai ir pasakys kaip labai ją myli…

Conviction

Šiandien nusižengiau savo nusistatymui ilgai nežiūrėti televizoriaus. Norėjosi perprasti Denver’io tragedijos mechanizmą. Juk ne kasdien kandidatas į filosofijos mokslų daktarus ima į rankas karinius ginklus ir eina šaudyti savo bendrapiliečių. Visi, iki tol šaudę, buvo menkesnio išsilavinimo. Kad geriau suprasčiau kas vyksta, paieškojau archyve prieš kelis mėnesius rašytų, besidominčių ginklų problema, Niujorko žurnalistų E. Novickio ir M. Sobolevo straipsnių. Šįvakar pacituosiu keletą M. Sobolevo surinktų faktų.

Pagal Nacionalines ginklų asociacijos (National Rifle Association) duomenis, kasmet beveik 20 mln. amerikiečių važinėja pašaudyti į ginklų poligonus (Shooting ranges). Vien New York, New Jersey ir Pennsylvania valstijose yra per 600 visuomeninių poligonų, kur bet kuris norintis, gali patobulinti savo šaudymo įgūdžius. Vieni šauliai nori išbandyti naujausius ginklų modelius, kiti – rankos taiklumą, treti – atsikratyti susikaupusio streso. Norint išsinuomoti ginklą ir pašaudyti, tereikia parodyti vairuotojo teises ar kokį kitą dokumentą, liudijantį, kad esate sulaukę 21 metų amžiaus.

„5 min. instruktažo užtenka paaiškinti žmogui kaip reikia elgtis su konkrečia ginklo rūšimi.“ – teigia New Hampshire poligono darbuotojas Nil Ferson. – „Net mano 80-metė močiutė išmoko šaudyti iš šautuvo M-16 ne blogiau už jūrų pėstininką.“

Sunku patikėti, bet beveik ketvirtis poligonų lankytojų – žmonės, vyresni nei 60 metų amžiaus. Dr. Robert Temper yra įsitikinęs, kad šaudymas yra vienas iš efektyviausių „natūralių“ būdų atsikratyti depresijos, pakelti nuotaiką ir pasitikėjimą savimi. „Ne veltui sakoma, kad Dievas sukūrė žmones, o Samuel Colt sulygino jų teises.“ – samprotauja R. Temper. – „Kuomet jūs šaudote, jūs jaučiate save pilnateisiu visuomenės nariu, jūs žinote, kad galite už save pastovėti ir nesijaučiate atstumtuoju.“

JAV ginklų industriją galima sulyginti su Hollywood’o „svajonių fabriku“. Kas mėnesi į Amerikos rinką patenka 5–6 naujo ginklo modeliai. Jų prezentacija vyksta pagal visas show biznio taisykles. Neseniai vieno Texas’o poligono darbuotojai išdidžiai pareiškė, kad pirmieji reprezentuos Sig Sauer 556.

Tas šautuvas kainuoja 1400$ ir ne kiekvienas amerikietis gali jį nusipirkti savo kolekcijai. Tad norinčių iš jo pašaudyti bus pakankamai ir visos išlaidos, susijusios su šio naujojo modelio ginklų pirkimu, turėtų atsipirkti per 5–6 dienas. Čia ir prasideda įdomiausia dalis. Visuomeniniai poligonai ir šaudyklos šiandien yra vieni iš pelningiausių biznių JAV. Vidutiniškai šaudyklos lankytojas moka už vieną šūvį vieną dolerį, kai tuo tarpu poligonų savininkai perka juos optinėje prekyboje po 500 už dolerį. Pelnas didžiulis. Praėjusiais metais Business Magazine įtraukė šaudyklas ir poligonus į pelningiausių ir stabiliausių JAV biznių trejetuką.

NRA išdidžiai pažymi, kad JAV pirmauja pasaulyje pagal skaičių žmonių, žinančių kaip elgtis su šaunamuoju ginklu. NRA prezidentas Alan Gottlib kartą pareiškė manantis, kad šalyje yra mažiau žmonių, sugebančių pasidaryti sumuštinį, nei mokančių surinkti šautuvą. O juk kai kuriuose poligonuose dar galima pasinaudoti kovinėmis granatomis arba granatsvaidžiu.

Taigi… James Holmes vargu ar turėjo problemų dėl to, kaip išmokti naudoti karinę amuniciją. Taip pat lengvai dviejų mėnesių laikotarpy legaliai nusipirko automatinį, pusiau automatinį ir du lengvesnius ginklus, užsisakė internete 6000 šovinių. Niekam nebuvo įdomu nei kas jis toks, nei ką su tokia amunicija veiks.

Šiandien kovotojai už laisvos ginklų prekybos uždraudimą, laukė ką prezidentas B. Obama ir kandidatas į prezidentus M. Romney pasakys šiuo klausimu. Nei vienas, nei kitas nepasakė nieko. Pirmasis tik pakvietė visus melstis, o antrasis – mylėti vienas kitą. Tai, žinoma, gerai, bet…

Savo autorinėje vakaro laidoje žymus CNN apžvalgininkas Piers Morgan paklausė Denver universiteto teisės profesorių (pavardės neįsiminiau), ką šis mano apie galimybę teisiškai apriboti ginklų prekybą po šiandieninės tragedijos. Profesorius ėmė taukšti apie tai, kad reikia pirmiau išsiaiškinti šio šiurpaus įvykio aplinkybes ir t.t. ir pan.

Inteligentiškasis Piers Morgan neišlaikė, grubiai pertraukė profesorių ir pasakė, kad ta klausimą reikia spręsti ne tada, kai išsiaiškins visas aplinkybes, bet jau reikėjo spręsti seniau, kol tragedija dar nebuvo įvykusi. Laidos pabaigoje dar pakalbino respublikoną R. Barber, kuris pats prieš 18 mėn. buvo sužeistas šaudymo metu. Į klausimą ar yra vilties, kad bus uždrausta laisva ginklų prekyba, politikas atsakė demagogiškais plepalais apie artėjančius rinkimus. Kurgi ne, juk ginklų pramonei atstovaujantys lobistai per metus paaukoja vyriausybei 2,9 mln. dolerių. Tad nekaltų žmonių sušaudymas Denver’y nei pirmas, nei paskutinis. Deja…

beveik juokinga

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos