Praėjusį šeštadienį išvažiavau pasigrožėti gamta, su New York’o rusakalbės bendruomenės kelionių klubu. Ne itin tą kompaniją mėgstu, nes ten daugiausia bobukai ir diedukai su vaikais ir anūkais važinėja, bet kartais, kai pamatau kokį objektą iki kurio neaišku kaip pačiai nusitrenkti, belieka apsišarvuoti kantrybe ir sėsti į turistinį autobusiuką ar mikrobusiuką. Iš kantrybės mane vos ne kaskart išveda žmonės, vadovaujantys kelionėms. Šįkart vadovauti ėmėsi gražiai besišypsanti, vidutinio amžiaus ukrainietė Larisa – moteris maloni ir lyg nepanaši į kvailę. Gan patogus mikriukas „Mersas“, pasitikėjimą keliantis vairuotojas ir visai nedidelė grupė žmonių, net daugiau vidutinio amžiaus,nei pensininkų ir pora mokinukų. Sužinojau, kad važiuosim į Innisfree kinietišką sodą, Millbrook’o miestelį ir vyninę. Rašau „sužinojau“, nes paskutiniu metu pamėgau savotišką loteriją – laikrašty pamatau skelbimą, kad veš kažkur, kur aš nebuvau, paskambinu, sumoku pinigus ir nebesuku sau galvos. Nelendu į internetą ir neieškau kas ten ir kur. Užtat, kai po kelių savaičių išvažiuoju į tą ekskursiją, manes visada laukia koks nors malonus siurprizas, taip buvo ir šį kartą. Tik kelionės pradžia buvo nelabai maloni. Mūsų vairuotojas vietoj to, kad artimiausiu keliu dumtų lauk iš New Yorko, nutarė pasivažinėti po Manhateną. Sėdim dairomės, nelabai suprantam kur mes čia dabar važiuojam, ponia vadovė į mus dėmesio nebekreipia, o tik aptarinėja su vairuotoju Slaviansko problemas. Užšokus ant tilto, ekskursantų murmėjimas už mano nugaros, ( sėdėjau beveik prieky), dar labiau sustiprėjo, atrodo, kad į New Jersey traukiam, nors šiaip tai į NY upstate turim važiuoti. Vairuotojas atlapaširdiškai paaiškina, kad jo bosas liepė jam nuvažiuoti prisipilti benzino būtent į tą, o ne kitą Shell ir būtinai NJ. Ten mat benzinas pigesnis ir niekur labai nuo kelio nenukrypsim ir visiems geriau bus. Kuo mums bus geriau, man lieka neaišku, bet tiek jau to. Aš vis dar rami ir nepiktybiška, nors jau pradeda erzinti bendrakeleivių spėliojimai, ar mes važiuosim tolyn per NJ ar grįšim į NY, kai to ypatingo benzino prisipilsim. Važiuojam gerą pusvalandį, paskui blaškomės aplink mažutę degalinę ir aš nebeištvėrusi sakau vadovei, kad žmonės pasimetę, nesupranta nei kokiu keliu mes važiuojam, nei kur artimiausia poilsio aikštelė, nei kaip kas. Matyt, mano pastabos paveikta, Larisa pradeda pasakoti apie Henry Hudson. Hudson, tai Hudson. Visa bėda, kad kapitonas Henry Hudson netikėtai tapo Henry Gudzonu…Suprantu, kad Hadson upė rusiškai vadinama Gudzonu, bet taigi upė, o ne tas anglas kapitonas. Kiek esu girdėjusi kalbant rusakalbius gidus, nei vienas iš jų velionio Henrio „nenugudzonino“. Na bent porą kartų tą „Gudzoną“ butų paminėjusi, tai tiek jau to, o dabar pasakoja ilgą istoriją ir kas antras sakinys prasideda: „Henry Gudzon“. Aišku, kad su sinonimais ši moteris nedraugauja… Nebeištvėrusi leptelėjau, kad didžiojo atradėjo vardas Henry Hudson ir susilaukiau baisaus pasipiktinimo ir „geležinio“ argumento, kad „juk net filmas yra “ Maskva prie Gudzono“. 🙂 Va taip…Vėliau dar sužinojau labai „svarbią“ informaciją apie tai, kad JAV keliais gali važinėti tankai ir gelbėtojai, jei koks uraganas ar kas..O aš galvojau, kad jie šaligatviais važinėja.:) Intelekto lygis aiškiau negu aiškus, tad toliau domėtis, kaip ir nebėra kuo, deja…
Laimei iki Innisfree parko mus atvežė ir net pagrindinę informaciją suteikė, už ką ir ačiū. 🙂 Taigi kas tas Innisfree ? Dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje Hudson upės slėnyje įsikūrusiame Dutchess county Millbrook kaime, gyveno turtinga amerikiečių pora Walter Beck ir Marion Burt Beck. Appalačių kalnų grandinės įrėmintame Hudson upės slėnyje jau nuo XIXa.pab.įsikūrė daug turtingų ir vertinančių grožį žmonių, iš kurių žymiausia Rockefeller’ių šeima. Jų įspūdingos valdos kur kas arčiau New York’o nei Millbrook’as, iki kurio tenka važiuoti apie 140 km. Beck’ai , nebuvo tokie turtingi, kaip Rockefeller’iai, bet galėjo sau leisti sukurti kažką įstabaus, kažką, ko nebuvo nei gražiajame slėnyje, nei visoje Amerikoje. Walter Beck labai domėjosi Kinijos kultūra – senoviniais piešiniais, graviūrom, paveikslais, taip jis atrado VIIIa. Kinijos poetą, tapytoją ir sodininką Wang Wei.Būtent iš Wang Wei piešinių, intelektualus ir turtingas amerikietis, sužinojo apie Kinijos „taurės sodus“.Nesu tikra ar nėra kokio kito lietuviško termino, atitinkančio anglišką „cup garden“. Nesu kinietiškos kultūros ir sodininkystės specialistė, kiek suprantu, „cup garden“yra natūralus parkas aplink kokį tvenkinį ar ežerą, kur yra pabrėžiamas ir išsaugomas natūralus gamtos grožis, o pats vandens telkinys tampa tikru meno kūriniu. 1938m. Beck’ų šeima susitiko su Lester’iu Collins, tuo metu studijavusiu kraštovaizdžio architektūrą Harvardo universitete ir ėmėsi kurti kinietišką grožį Milbrook’e. L. Collins net išvažiavo į kelionę po Azijos šalis, siekdamas susipažinti su jų kraštovaizdžio architektūra, kad galėtų ją atkartoti savo šaly. Tad Beck’ų šeimos ir jaunojo architekto, vėliau padariusio puikią karjerą, talento dėka, „taurės sodas“ buvo sukurtas ir tobulino L.Collins šį nuostabų kūrinį iki pat savo mirties 1993m. Pavadino parką Innisfree, pagal XIXa. poeto W.B.Yeats eilėraštį „The Lake Isle of Innisfree“. Čia ir pušų sala, ir pelkės sodas, cukriniai klevai, kriokliai, uolos, tilteliai, suoleliai,skulptūros, bet visam tam man neužteko tų dviejų pasivaikščiojimui skirtų valandų, nes mano dėmesį visiškai prikaustė nedidukas Tyrrel ežeras, uolėtais krantais, taip apsodintas lotosais ir vandens lelijom, kad atkartoja tris atskirus paveikslus. Seniai begaudžiau tokį kaifą, fotografuodama… Ta vieta kažkokia ypatinga – tokia palaima apima, besigėrint tom didžiulėm vandens lelijų „pievom“, šventųjų lotosų žiedais. Lūpos tiesiog pačios pradėjo kartoti ; „Hare Krishna“. Ach….Noriu dar. Noriu vėl…Ir būtinai dar bent kartą ten nuvažiuosiu.
“I will arise and go now
And go to Innisfree“ W.B.Yeats (1888m.)
Cukriniai klevukai.
Tags: fotografija, gamta, JAV, keliones
