Praėjusį lapkritį, lankiausi pas Mashantucket Peąuot arba Lapės totemo žmones, gyvenančius Connecticut’o valstijoje. Gyvena jie ten visai neblogai, turi pasistatę,šešių kazino Foxwood kompleksą su keturių žvaigždučių viešbučiu, koncertų sale, kavinėmis ir pan. Bet pati įdomiausia vieta – Mashantucket Pequot muziejus, vienas įdomiausių ir turtingiausių tokios rūšies muziejų JAV-jose, kartu su tyrimų centru, pastatytas už iš lošimo namų gautą pelną.
Beieškodama muziejaus, netyčia pasukau į kitą pusę ir priėjau vietinę gaisrinę, iš tolo labai panašią į kokio muziejaus pastatą :
O ir ką čia suprasi, kai tokie užrašai aplink…:) Užrašo viršuje – genties totemo ženklas.
Apžiūrėjus gaisrinę, susiradau ir didžiulį pilką pastatą su apžvalgos bokštu. Jame galima pamatyti,kaip atrodė senųjų Amerikos gyventojų stovykla prieš keturis šimtus metų, specialių seminarų metu moksleiviai yra mokomi senųjų amatų ir supažindinami su senovinėmis tradicijomis. Mane labiausiai nustebino tai, kad indėnų moterys, anais laikais, vaikščiodavo nepridengta krūtine. Niekada nebuvau apie tai pagalvojusi. 🙂
Nežinojau ir kad vyrai,kartais skusdavosi pusę galvos.
Kūdikiai buvo migdomi odiniuose maišuose , įtaisytuose ant lentų ir laikomi beveik stačiai.Būsimo vyro ar moters laikysenai , tai tikrai turėjo būti didelis pliusas.
O va taip buvo statomas „namas“.
Buvo ir erdvesnių…
O taip atrodė namas XVVII amžiuje.
Moterys išdirbinėjo kailius, ruošė maistą, o vyrai užsiiminėjo savo vyriška veikla.
Čia jau „suamerikonėjęs“ „indėnas“.:)
Aplinkinių genčių vėliavos.
Nelabai spėjau įsigilinti į ekspoziciją, nes pataikiau atvykti į muziejų tuo metu, kai ten vyko JAV Veterano dienai skirtas tautinių šokių festivalis – konkursas, į kurį, be Lapės totemo žmonių atvyko ir šokėjai iš pow-wow genties, kuri yra laikoma, viena iš senųjų Amerikos gyventojų dvasinių lyderių ir kurios nariai yra gerai įvaldę būgną ir moka senuosius šokius. Tad pirmą kartą gyvenime, „gyvai“ pamačiau „indėnus“, pasirėdžiusius tautiniais aprėdais ir dar šokančius.
Muzikantai grojo gyvai.
Bugno ritmas buvo kažkoks keistai užkrečiantis, norėjosi įsijungti į šokėjų gretas. Mačiau šokantį baltąjį vaikiną, be abejonės sergantį kokia tai cerebralinio paralyžiaus forma ar kažkuo pan. Vaikinukas stengėsi šokti kiek įmanoma daugiau ir man susidarė įspūdis, kad šokdamas pagal būgno melodiją, jis jaučiasi kur kas sveikesnis ir stipresnis. Šoko visai neblogai. Galgi bugno garsai, tikrai turi kažkokių mistinių galių.
Vos atėjusi ir pamačiusi visas tas spalvingas grožybes, aš nesiryžau atvirai fotografuoti. Norėjosi pasidaryti bent porą kadrų prisiminimui, tad visaip gudravau su kamera, lipau į balkoną, bet paskui įsitikinau, kad visi čia geranoriški ir svetimos „fotografės“ nesibaido. 🙂 Pora originaliai atrodančių vyrukų, net mielai sutiko man papozuoti. 🙂
O čia svečias iš Naujosios Anglijos, vardu Ramioji Audra, odiniame maišelyje ant krūtinės, besinešiojantis velionio tėvo pelenus…Taip jis sakė, jaučiąs ryšį su savo protėviais.
Įdomios buvo ir „sapnų gaudyklės“.
Kaip matote nuotraukose, kai kurie „indėnai“ yra net labai tamsaus gymio. Tai paseka to, kad gana daug senųjų amerikiečių, kūrė šeimas su juodaodžiais ir vaikams belikdavo pasirinkti savo identitetą.XXa.pab., „indėnams“ gavus daugiau teisių ir kazino statybų privilegiją, gana daug žmonių susigriebė turintys „indėniško“ kraujo. Šiaip jau XXa. pradžioje Lapės totemo žmonių oficialiai buvo vos dešimt, bent jau tų, kur gyveno rezervacijoje. Dabar jų – virš trijų šimtų, iš kurių daugiau nei du šimtai gyvena rezervacijos teritorijoje. Nelabai aš suprantu kaip iš tiesų su ta jų materialine padėtimi. Yra amerikiečių, aiškinančių, kad visi „indėnai“ yra milijonieriai. Kad ne visi, tai faktas, nes bent jau Šiaurės Dakotoj, kai kurios indėnų rezervacijos atrodo pasibaisėtinai ir žmonės gyvena juodam skurde, ypač pasidavę priklausomybėms..Connecticut’e, kiek supratau, prabėgom peržvelgus stendus, rezervacijos teritorijoje Lapės žmonės gyvena gražiuose mobiliuose nameliuose, turi visas socialines lengvatas, nemokamą mediciną ir pan. Festivalyje susirinkę žmonės, į tikrus milijonierius man nebuvo panašūs. Juolab, kad rinko aukas veteranams, tarp mašinų nepastebėjau jokių „jaguarų“ ar BMW. Kazino tikrai neša didelį pelną, valstija iš jo gauna milijonus, o kur dar nusėda didelės pinigų sumos, galima tik paspėlioti..
Tai tiek tų mano įspūdžių. Norėtųsi dar kartą ten nuvažiuoti ir jau nebeskubant muziejų apžiūrėti ir gal dar ką daugiau išsiaiškinti. Šiaip jau, svajoju link vasaros labiau į šiaurę nulėkti ir su tenykščiais „indėnais“ nac.parke susitikti. Bet tai kol kas tik ateities planai.
</a
