MANO KLAJONĖS,

Turbūt visi esate girdėję apie Hyperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, kurio pirmieji požymiai pasireiškia dar vaikystėje. Vaikai tampa hyperaktyvūs, nedėmesingi, impulsyvūs, išsiblaškę, neatidūs, pernelyg emocingi, kartais lengvai susierzinantys ar nesugebantys pradėti darbo, „šokinėjantys“ nuo vienos minties prie kitos. Gal gi ne vienas iš mūsų kenčiame nuo panašių simptomų, priskiriame juos pervargimui ir tikrai nediagnozuojam sau ADHD (attention deficit/hyperactivity disorder), taip šį sindromą toliau ir trumpinsiu.

Nesu gydytoja ir nepradėsiu savo bloge nagrinėti ligų, mane domina visai kitas aspektas – gydytojų ir farmakologinių kompanijų požiūris į žmogų ir noras jam padėti, o gal ir nepadėti, tik gauti už tai tam tikrą pinigų sumą. Apie ADHD parašyti panorau perskaičius vasario trečios dienos „The New York Times“ vedamąjį sekmadienio straipsnį „Drowned in a Stream of Prescriptions. Addict’s parents couldn’t halt flow of attention deficit drug“ by Alan Schwarz.

Būtent šį straipsnį aš ir norėčiau laisvai perpasakoti, tikėdamasi, kad ką nors, pernelyg pasitikintį gydytojais ir vaistais, tai privers susimąstyti. Žinau, kad Lietuvoje ta problema dar nėra pasiekusi baisių mastų, bet… pasaulis juk didelis kaimas ir tiek amerikietiškos „gerovės“, tiek „negerovės“ anksčiau ar vėliau ateina ir į mūsų žemelę.

Jauni žmonės yra greičiausiai auganti visuomenės grupė, vartojanti ADHD slopinančius vaistus. Beveik 14 mln. receptų buvo išrašyta jauniems JAV gyventojams 2011 m., kai 2007 m. receptų skaičius tesiekė tik 5,6 mln. Pavydėtinas šuolis. Negi iš tiesų nuo šio sindromo kenčiančių jaunuolių skaičius išaugo 2,5 karto? Vienas iš tokių, vaistus Adderall vartojančių vaikinų, buvo Richard’as Fee – gražus, sportiškas jaunuolis, buvęs koledžo klasės prezidentas, siekiantis karjeros studentas medikas.

Richard’as pradėjo keistai elgtis po to, kai 2009 m., palikęs Medicinos mokyklą, grįžo į tėvų namus. Iš buvusio linksmo ir malonaus vaikino jis tapo irzlus ir piktas, nervingai reaguojantis į bet kokią pastabą. Jo tėvas, bandydamas įtraukti sūnų į savo sveikatos draudimo programą, apstulbo sužinojęs, kad šis vartoja Vyvanse vaistus nuo A.D.H.D. Richard’as jam paaiškino, kad turėjo dėmesio koncentracijos problemų, besiruošdamas stojamiesiems egzaminams į Medicinos mokyklą, tad nuėjo pas gydytoją ir jam buvo diagnozuotas A.D.H.D. Tėvas apstulbo, nes niekada nebuvo pastebėjęs, kad sūnus būtų turėjęs problemų vidurinėje mokykloje ar koledže. Jis sunerimo, kad sūnus greičiausiai vartoja vaistus nuo sindromo, kurio neturi ir niekada neturėjo. „GYDYTOJAS NEBŪTŲ PASKYRĘS MAN NIEKO, KAS KENKTŲ MANO SVEIKATAI“ – atrėžė Richard’as. – „Aš juk neperku šių vaistų už gatvės kampo“.

Richard’as Fee ėmė vartoti vaistus prieš ADHD, dar besimokydamas koledže, kur šios tabletės buvo labai populiarios tarp paskutinio kurso studentų. Jei reikėdavo parašyti kursinį darbą ar pasiruošti egzaminui, viena Adderall kapsulė padėdavo visiškai susikoncentruoti į studijuojamą discipliną šešioms – aštuonioms valandoms. Gana daug studentų gaudavo receptus iš gydytojų ir paprašyti parduodavo vieną kapsulę už 5–10$. Vienas iš buvusių koledžo studentų pasakojo, kad Richard’as laukdavo iki paskutinės minutės, o tada išgerdavo kapsulę ir eidavo ruoštis įskaitoms. Skundėsi, kad be Addenall jis jų neišlaikytų.

Nepriklausomi tyrimai rodo, kad nuo 8 iki 35 % koledžų studentų, vartoja stimuliatorius. Tik nedaugelis studentų suvokia, kad vaistų davimas ar gavimas iš draugo, yra federalinis nusikaltimas. Kitiems atrodo, kad yra normalu paklausti: „Gal kas turite Adderall? Aš norėčiau šiąnakt pasimokyti“.

2008 m. su pagyrimu baigęs biologijos studijas koledže, Richard’as ėmė ruoštis stojamiesiems egzaminams į Medicinos mokyklą. Jis gerai prisiminė kaip Adderall jam padėjo studijuojant, tad kreipėsi į netoliese esantį Psichiatrijos ir psichologijos centrą. Ten vaikinas užpildė 18-os klausimų testą, kur turėjo įvertinti savo simptomus 0–3 taškų skalėje. Jo surinkti 29 taškai leido praktikuojančiam medikui, (net ne diplomuotam psichiatrui), nustatyti A.D.H.D. diagnozę „be hyperaktyvumo simptomų“ ir paskirti 30mg Vyvanse 3 savaitėms.

Vėliau, ilgametis vaikų psichologas C. Keith Conners savo interviu spaudai apie tą testą pasakys, kad tokie testai: „have reinforced this tendency for quick and dirty practice“.

Tėvų teigimu, Richard’as Fee niekada neturėjo jokių psichologinių ar neurologinių problemų. Tą patį tvirtina ir su straipsnio autoriumi susitikę, Jo mokyklos ir koledžo draugai, kurie mano, kad vaikinas sąmoningai neteisingai atsakė į testo klausimus, kad būtų diagnozuotas ir turėtų galimybę gauti vaistus. Jis pasiėmė vaistus tą pačią dieną, o po trijų savaičių pasirodė pas medikę ir pareiškė, kad Vyvanse dėka jo dėmesio koncentracija tapo puiki ir jis vėl gali skaityti knygas. Patenkinta medikė padidino dozę iki 40 mg, o dar po 3 savaičių „ligoniui“ paskambinus ir paprašius padidinti dozę iki 60 mg, kas yra didžiausia leidžiama dozė, patvirtino ir ją…

2009 m. Richard’ui teko palikti Medicinos mokyklą dėl pernelyg žemo pažangumo ir grįžti pas tėvus. Nepaisant to, kad jis gėrė Vyvanse, dėmesio koncentracija ėmė blogėti, sutriko miegas ir apėmė depresinė nuotaika. Vaikinas nuėjo pas gydytoją terapeutą ir gavo dar vieną receptą bei pasiūlymą apsilankyti pas Psichiatrų asociacijai priklausantį gydytoją. Pasibaigus vaistams, Richardas apsilankė pas nuo 1974 m. praktikuojantį psichiatrą dr. Waldo M.Ellison, kuris be problemų patvirtino diagnozę ir paskyrė Adderall. Vaikinas gaudavo vis naujus receptus, kol jo mama nepamatė, kad sūnaus kompiuterio kamera užklijuota… dėl to, kad jo nešnipinėtų… Vaikinas apsiklijavo ir savo pirštų galiukus, kad niekur nepaliktų pirštų antspaudų, ėmė kalbėtis su televizoriumi. Motina nuvyko pas sūnaus psichiatrą ir papasakojo kas vyksta. Dr. Ellison pareiškė, kad pagal federalinį įstatymą, jis neturi teisės kalbėti apie savo paciento problemas net su paciento tėvais. Prieš palikdama psichiatro kabinetą, motina pasakė: „Toliau skirdamas mano sūnui Adderall, jūs jį nužudysit“.

2011-tiems metams prasidėjus, tėvai privertė sūnų nueiti pas psichologą Scot W. Sautter, kuris šiam diagnozavo paranoją ir rimtą bei progresuojantį psichikos sutrikimą bei rekomendavo nutraukti Adderall vartojimą. Tėvas pats nuvežė Richard’o diagnozės liudijimą psichiatrui ir pareikalavo nutraukti receptų rašymą, kas galiausiai ir buvo padaryta.

Nebegaudamas savo tablečių Richard’as ėmė siautėti, su beisbolo lazda išdaužė visus gėlių vazonus, grasino padegti namus, o paskui kelioms savaitėms dingo ir grįžo tik sužinojęs apie močiutės mirtį. Vėl nuėjo pas psichiatrą ir… gavo norimą receptą… Vaikino būklė darėsi vis blogesnė, vieną vakarą jis stipriai pastūmė tėvą ir šis kreipėsi pagalbos į dar vieną psichiatrą. Šis nustatė depresiją, norą nusižudyti ir be kitų vaistų paskyrė ir tą patį Adderall. Vėliau šis daktaras interviu sakė, kad Richard’as jam pasirodė esąs protingas vaikinas, gerai žinantis ko jam reikia, o jo tėvai tiesiog… filosofiškai nusistatę prieš vaistus…

Netrukus vaikinas ėmė „gauti pranešimus iš žvaigždžių“ ir tėvai paslėpė vaistus. Sūnus pradėjo taip siautėti, kad teko kviesti policiją. Policininkai liepė atiduoti jam vaistus, kaip suaugusiam ir už save atsakančiam žmogui. Netrukus dėl bandymo nusižudyti, jis pateko į Psichiatrijos centrą. Pasigydęs ten savaitę, vaikinas vėl apsilankė pas dr. Ellison, pasiskundė, kad tėvai išvarė jį iš namų ir vėl gavo receptą, kuris automatiškai buvo pratęstas dar du kartus. Tėvai pagal draudimo kompanijos įrašus sužinojo apie tai, vėl nuvažiavo pas dr. Ellison, informavo jį apie tai, kad sūnus jau gulėjo Psichiatrijos centre dėl problemų, susietų su šiais vaistais ir pagaliau privertė psichiatrą nebeišrašyti eilinio recepto.

Po mėnesio sūnus pasikorė… Tėvai negali susitaikyti su mintimi, kad neteko savo mylimo ir sveiko sūnaus dėlto, kad šis medikų abejingumo dėka tapo narkomanu. Jie pradėjo kalbėti apie savo tragediją, norėdami. kad visuomenė atkreiptų dėmesį į šią problemą ir apsaugotų jaunus žmones nuo vaistų, kurie gali tik stimuliuoti, bet ne gydyti sveiką žmogų.