Feed on
Posts
Comments

Šiandien pagaliau išdrįsau paskambinti savo kirpėjai. Po to, kai per tv pamačiau uragano nusiaubtą Sea Gate (NYC), kur buvo Jos namai, nusprendžiau neaukoti pinigų Raudonajam kryžiui ar kokiai kitai labdaros organizacijai, o savo „dešimtinę“ atiduoti kirpėjai Svetai.

Bijojau, kad iš Jos svajonių namuko bebus likusi tik lentų krūva. Svetos laimei ar nelaimei namas tebestovi, bet visa situacija primena nesibaigiantį košmarą. Tą nelemtą pirmadienį Sea Gate gyventojai buvo raginami evakuotis. Svetos vyras į žmonos pasiūlymą palikti namus tik pasišaipė, kad Baku, iš kur jie emigravo, būdavo kur kas didesni vėjai, nei kažkoks vos pirmos kategorijos uraganas.

Užtenka, kad pernai evakavosi prieš Irenai atūžiant. Toji buvo 3-ios kategorijos ir tai nieko. O čia…, tik kvailiai ir bailiai gali nuo kažkokio vėjūkščio bėgti. Matyt, taip galvojo ne vienas niujorkietis, nes prieglaudos mieste iš pradžių buvo pustuštės. Kuomet per pamatus prasiveržęs jūros vanduo ėmė tvindyti rūsį, šeima persigalvojo, skubiai sėdo į automobilį ir išvažiavo pas giminaičius. Deja, kelias jau buvo apsemtas, mašina vos nepaskendo, galiausiai šiaip ne taip parsikrapštė atgal ir vos įėję į namą, išgirdo įtartiną garsą – kieme liepsnojo peršlapęs automobilis. Beliko melstis ir dėkoti Aukščiausiam, kad liko gyvi.

Vanduo, apsėmęs visą rūsį toliau nebekilo, bet dingo elektra ir sėdėjimas tamsoje, siaučiant baisiam vėjui ir po grindim teliuškuojant vandeniui, kėlė įspūdį, kad atėjo pasaulio pabaiga. Galiausiai baisusis košmaras baigėsi ir prasidėjo kasdienybės velniava. Reikėjo išpumpuoti vandenį iš rūsio.

Svetos vyras susirado darbininkus, kurie tai atliko už 1500$. Kitą dieną rūsys vėl buvo beveik iki lubų pilnas vandens. Paaiškėjo, kad namas stovi žemesniam lygy, nei yra įrengta miesto kanalizacija. Vandenį pumpavę darbininkai gynėsi, kad ne jų kaltė, jog rūsį vėl apsėmė ir pareikalavo dar 1500$ už pakartotinį darbą. Iš kur imti pinigus vargingesnės vidutinės klasės šeimai, kai abu jos nariai, praūžus uraganui, neteko savo darbo vietų?

Galiausiai susitarė, kad vandenį išpumpuos už 800$. Išpumpavo. Kitą dieną vandens rūsy buvo iki žmogaus kelių… Apie jokį kitą pumpavimą nebebuvo net kalbos, nes pumpavimo kainos Brooklyn’e pakilo iki 2000$, o netrukus ir iki 3000$. Tad nešiojo purviną, šaltą vandenį kibirėliais.

Susižinojo, kad elektros energijos kompanija Con Edison nepajungs jiems elektros energijos tol, kol rūsys nebus išdžiovintas. Teko važiuoti į kitą valstiją, pirkti elektros generatorių, džiovinti rūsį, viską mesti lauk ir plėšti apdailą. Po to reikėjo kviesti licencijuotą specialistą, kuris patikrintų viską ir patvirtintų, kad namas gali būti vėl elektrifikuotas. Viskas lyg ir paprasta, bet… specialisto paslaugos kainuoja 5500$.

Svetos vyro vos infarktas netrenkė, tokią kainą išgirdus, jis pareiškė, kad nemokės tokių pinigų, nes jie nieko nebeturi ir kad negalima, nukentėjusius nuo stichijos žmones, šitaip apiplėšinėti vidury baltos dienos. Jis pats buvęs elektronikos specialistas ir iš esmės tai viską galėtų susitvarkyti pats, jei tik kas nurodytų ką reikia daryti. Nurodyti niekas nenurodo, tad namas skendi tamsoje, o vakar dar ir prisnigo…

Sveta sėdi brolio namuose ir nenori net matyti savo namų, apie kuriuos taip svajojo. Ilgus metus, po emigracijos iš Baku, gyveno ji su vyru ir sūnum nedideliam nuomojamam butely šalia triukšmingos gatvės, kur beveik kas naktį kaukė greitosios med. pagalbos, gaisrinės ar policijos sirenos, ir svajojo apie mažą jaukų namuką tylioj gražioj vietoj. Prieš dvejus metus, sūnus atvežė Ją su vyru i Sea Gate, parodė gražų, nors kiek apleistą, ir ne itin brangų namuką. Jiems vieta taip patiko, kad daug negalvoję, pasiėmė paskolą banke, paliko nuomojamą būstą ir pradėjo įgyvendinti savo svajonę – susikurti Namus.

Pinigų, samdytis statybininkus remontui, nebuvo, tad tėvas ir sūnus laisvu nuo darbo metu viską tvarkė savo rankomis, kol praėjusį pavasarį, prasiveržęs kažkur iš po pamatų gilumos, jūros vanduo užliejo rūsį. Pakviestas specialistas konstatavo, kad norint išspręsti problemą, reikia ne mažiau kaip 200 000$, o jei tokių pinigų nėra, tai reikia bent gelbėti namą, keičiant pamatus, kas kainuos kažkur per 50 000$.

Vėl naujas kreditas, nesibaigiantys remonto darbai, statybininkų keliamas triukšmas ir dulkės. O kai pamatai buvo perdaryti, atūžė Sandy… Draudimo nuo potvynio šeima neturi, nes privačios kompanijos praktiškai nedraudžia nuo potvynių, o valstybiniam draudimui reikia kas mėnesį mokėti po 500$. Svetos vyras nutarė, kad jie negali sau leisti tiek mokėti už abejotinos vertės projektą.

Svajonių namai tapo košmaro namais. Landšaftas aplink namus atrodo, tarsi praėjus karui. Neseniai koledžą baigęs Svetos sūnus, pora valandų net nenori nieko kalbėti, kai grįžta iš po darbų toj nelemtoj vietoj.

Pasakojant man tai Svetai, balsą vis suvirpina tramdomos ašaros. Nei tai yra namai, nei tai nėra jų… „Aš tiesiog bijosiu ten gyventi“ – sako Ji. Aš irgi bijočiau… Girdėjau, kad nemažai žmonių, pamatę kokiu greičiu vanduo užlieja jų namus, dabar labiausiai norėtų gyventi kokiam 20-am aukšte ir tai toliau nuo vandens. Rentos naujai nuomojamiems butams Brooklyn’e šoktelėjo aukštyn. Net nekilnojamojo turto agentai už savo paslaugas pradėjo prašyti ne vieno, o dviejų mėnesių rentos atlygį.

Sinoptikai jau kalba apie galimai iš Kanados atūšiančią dar vieną sniego audrą. Viena jau buvo vakar. Negi dabar kas savaitę Valstijas vis taršys tai kokia pūga, tai uraganas? Trūksta tik cunamių ir Žemės drebėjimų. Galgi tikrai pranašystės pildosi?

Sekmadienį pagaliau grįšiu į New York’ą ir susitiksiu Svetą. Mintyse repetuoju kaip čia reikės Jai savo „dešimtinę“ paduoti, kad neįžeisčiau žmogaus…

Šiandien vos nepradėjau šokinėti iš džiaugsmo, pamačiusi užsidegusią elektros lemputę. Trys tamsūs vakarai jau praeity. Praeity man, bet ne tiems keliems milijonams žmonių, kurių dar savaitę ar ilgiau laukia vis tamsesnės ir šaltesnės naktys, nes temperatūra NYC netrukus turėtų nukristi iki 0 laipsnių C ar dar žemiau.

Daug kam, tikriausiai, atrodo, kad JAV jau baigia susitvarkyti su uragano pasekmėm, juolab, kad sekmadienį vėl bus suorganizuotas tradicinis New York’o maratonas. Tarsi nieko baisaus neįvyko ir niekam pagalbos nebereikia. Deja… Buvau priblokšta, sužinojusi, kad miesto valdžia visai „užmiršo“ apie New York’ui priklausančios Staten Island’o salos žmones, kurių mažiausiai 19-ka žuvo įsisiautėjusios stichijos metu.

Net iki šiandien (ketvirtadienis), šio penktojo NYC boro gyventojai nematė nei valdžios vyrų, nei Raudonojo kryžiaus ar kitos, nukentėjusiais besirūpinančios, organizacijos atstovų. Ir tai ne kokioj „skylėj“, o „pasaulio sostinėj“.

Po apsemtus namus vaikščiojo tik gelbėtojai, ieškodami lavonų. Tik šiandien surado ir dviejų mažų berniukų, su mamos automobiliu nuneštų ir paskandintų uragano, lavonėlius. Tik šiandien (lapkričio pirmoji) rytą, nebeišlaikęs valdininkų abejingumo, Staten Island’o prezidentas kreipėsi į masinės informacijos priemones, prašydamas gelbėti salos bendruomenę.

Trūksta maisto, vandens, šiltų drabužių. Vaikai nesimoko, neturi kuo persirengti. Prieglaudose sėdi keli šimtai žmonių, netekusių pastogės ir neturinčių kur eiti, bet niekas su jais nesikalba ir nesiūlo kur apsigyventi. Didelė dalis Staten Island’o gyventojų net negali palikti savo suniokotų namų, nes nebėra jokio visuomeninio transporto, didelė dalis asmeninių automobilių paskandinti ar tiesiog sudaužyti, dar kiti neturi degalų, nes degalinės čia irgi neveikia.

Žurnalistams pakėlus triukšmą, jau tą pačią dieną saloje pasirodė FEMA ir Raudonojo kryžiaus atstovai, atvežę maisto, o penktadienį net pažadėję suorganizuoti karšto maisto tiekimą. Man tikrai sunku suprasti, kaip humanitarinė pagalba kartais greičiau gali pasiekti kokį Haitį, nei New York’o pakraštį. Kažkas sveiku protu nesuvokiamo.
Nelengva buvo be ašarų akyse žiūrėti į žurnalistus apstojusius ir virpančiais balsais savo bėdas dėstančius, pagalbos prašančius žmones. Vieniems vietoj namo liko tik šiukšlių krūva, kurioje jie dar bando „išžvejoti“ širdžiai brangius daiktelius, kitų namai stovi, bet vandens lygis juose siekia pusantro metro ar net daugiau.
Tokių namų gyventojai glaudžiasi antrame namo aukšte, palėpėse, bet ir čia kyla specifinės problemos. Apart to, kad viskas pūva, tai dar ir pelija. Šlapiuose rūbuose, kilimuose nedelsdamas įsikuria grybelis, kuriam dauguma žmonių netrukus tampa alergiški. Tai kur kas rimtesnė problema, nei kad nesusidūrusiems su tuo, gali pasirodyti.

Tad juo veidmainiškiau šiame fone atrodo rengiamas New York’o maratonas. Tai tikrai ne tai, ko šiandien po kelias valandas prie degalinių eilėse stovintiems ar tūkstantinėse eilėse autobusų belaukiantiems, miesto gyventojams, reikia. Ypač tiems, kurie gyvena be elektros, šilumos ir kanalizacijos… Kažin ar reikia maratono ir 39-ių žuvusių niujorkiečių artimiesiems. Gyvenimo spektaklis tęsiasi. Jo aukos laikui bėgant, tampa nebeįdomios.

Praėjusį spalio savaitgalį vėl apsilankiau dar pernai mane sužavėjusioje Main’o valstijoje, kur vienas iš didžiausių siurprizų man buvo nedidukė lietuviška salelė, žaviam kurortiniam Kennebunkport miestelyje, vos už kelių km nuo JAV prezidentų Bush’ų šeimyninės vasaros rezidencijos.

Nieko apie lietuvišką bendruomenę šiose vietose nebuvau girdėjusi, tad tuo didesnis mano nustebimas buvo radus čia lietuvišką pranciškonų vienuolyną, kuriame tarp septynių brolių pranciškonų yra net penki lietuviai – du senukai šio vienuolyno veteranai ir trys jauni, trejetą metelių praleidžiantys JAV ir vėl grįžtantys atgal į Lietuvą.
Pasidomėjus šios unikalios vietos istorija, paaiškėjo, kad 1940 m. sovietams uždarius Lietuvos vienuolynus, konfiskavus jų turtą ir išvaikius vienuolius, Lietuvos pranciškonų vadovybė pavedė pranciškonui Justinui Vaškiui, suburti brolius JAV.

J. Vaškys 1941 m. sausio mėn. atvyko į New York’ą . Tuo metu užsienyje studijavo 9 lietuviai pranciškonai, dar 23 spėjo pasitraukti iš Lietuvos. J. Vaškys Amerikos lietuvių remiamas ir gavęs reikiamus leidimus Romoje, 1941 m. vasarą Pittsburgh, PA įkuria lietuvių pranciškonų laikiną rezidenciją. O 1944 m. su lietuvių kunigų delegacija nuvyksta pas Portland, Maine vyskupą ir gauna leidimą pastoviai įsikurti Greene, Maine valstijoje.

Pranciškonai apsiima aptarnauti Lewinston – Auburn kolonijos lietuvius, neturinčius lietuvio kunigo.

Nuperkamas ūkininko namas, jame įrengiamas vienuolynas ir koplyčia. Čia pastoge randa ne tik iš Europos naujai atvykstantieji lietuviai pranciškonai bei ir JAV gimę lietuvių jaunuoliai, įstoję į šį vienuolyną.

Amerikoje pranciškonų veikla dar labiau sustiprėja, kai po karo čia atvyksta ir kiti į Vakarus pasitraukę Lietuvos vienuoliai. 1947 m. nutariama įsteigti naują vienuolyną Kennebunkport’o miestelyje. 1947 m. rugsėjo 6 d. oficialiai įkuriamas Šv. Antano Kennebunport vienuolynas.

Aukščiausios pranciškonų vadovybės dekretu Lietuvos pranciškonų centrą dėl situacijos Lietuvoje nutariama perkelti į Kennebunkport, kur įsikuria ir komisarijaus rezidencija. 1956 m. gegužės mėn. vienuolijos kustodas J. Gailiušis lietuviškoje spaudoje paskelbia, kad pranciškonai, rūpindamiesi savo pamaina, prie Šv. Antano Kennebunkort vienuolyno atidaro aukštesniąją mokyklą (gimnaziją), pabrėždami, kad į mokyklą bus priimami tik lietuvių kilmės vaikai ir mokytojais bus lietuviai pranciškonai.

1956 m. rugsėjo 12 d. įvyko Šv. Antano High School atidarymas ir mokslo metus pradėjo 14 lietuvių mokinių. Deja, nepalankios emigracinio gyvenimo sąlygos privertė 1969 m. gimnaziją uždaryti. Kiekvieną vasarą čia vykdavo ir kartais dabar vyksta, koncertai, paskaitos, literatūros vakarai, studijų savaitės. Iš stovyklautojų būdavo sudaromi chorai, atvykdavo koncertuoti ir pasižymėję menininkai, lietuvių bičiuliai. Taip buvo puoselėjama lietuviška kultūra.

Dabar tiek daug lietuviškų renginių čia nebevyksta, bet Kretingą Šv. Antano paradine skulptūra ir Šv. Mergelės grotu primenanti vienuolyno sodyba, tikrai liko verta dėmesio, bent jau dėl grafiko Vytauto K. Jonyno,ne kartą laimėjusio aukso medalius tarptautinėse parodose ir skulptoriaus V. Kašubos, kuris pelnė aukso medalį 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje, kūrinių.

4 Nuotraukose Vytauto K. Jonyno sukurti vitražai: šv. Pranciškus, Lietuvos Madona, arba Žemaičių Kalvarijos Marija, Šventoji Šeima ir šv. Antanas.

Norėtųsi kai ką pasakyti ir apie šios vietovės istoriją. Kennebunkporto žemes, pirmasis iš europiečių, 1604 m. aplankė prancūzas tyrinėtojas Samuel de Champlain. Pirmoji europiečių kolonija įsikūrė 1614 metais, bet ją vietiniai indėnai sunaikino 1689–90 m. Indėnus nušlavė garsus užkariautojas leitenantas generolas Sir William Pepperrell. Jis ir pasiėmė visą žemę, o 1740 m. pardavė 200 akrų John Mitschell, krikščioniškųjų mokslų profesoriui ir jūrininkui, kuris mėgo gamtą ir audringą okeaną. Jo šeima valdė nuosavybę iki 1900 metų. Tada ją nupirko William A. Rogers, Esq., industrialistas iš Buffalo.

Jis pasisamdė Buffalo architektus, nepagailėjo pinigų ir pastatė dabartinį vienuolyną, kaip savo namus Tudor stiliuje. Iš Škotijos atvežė juodąjį ąžuolą pagrindinei salei, sienas išklojo brangiais austais kilimais, kurie atrodo kaip gobeleno paveikslai. Namas buvo baigtas 1903 metais. Tai buvo vasarojimo vila ir rudens medžioklės namai. Prie namų buvo pasodintas ir didžiulis parkas. 1937 metais nuosavybė buvo parduota William N. Campbell, siūlų pramonininkui,kuris nebuvo katalikas, bet keliaudamas po Europą, buvo aplankęs Asyžių, kur jam didelį įspūdį padarė šv. Pranciškus, Jo įkurtos vienuolijos.

Prie šv. Pranciškaus kapo verslininkui kilo noras ką nors gero padaryti pranciškonams. Tada W. N. Campbell jau sirgo. Sergantis buvo ir tada, kai pas jį atėjo lietuviai vienuoliai ir jis pradžiugo, kad galės padaryti gerą darbą pranciškonams, tad labai gerom sąlygom pardavė visą nuosavybę su baldais. Sako, kad pasiėmęs tik asmenines nuotraukas.

Visi pastatai su dideliu žemės sklypu buvo nupirkti 1947 m. rugsėjo 8 d. Tą dieną pranciškonai ir įžengė į naująją sodybą. Įžengė su procesija, priekyje nešė kryžių, už jo ėjo vienuoliai, giedodami giesmes. Atėję į pastatą, tuoj iš stalo pasidarė altorių ir aukojo pirmąsias padėkos mišias, dėkodami Dievui, kad jie surado naują pastogę. Mišių metu suskambėjo telefonas ir buvo pranešta, kad buvęs vilos savininkas ką tik mirė.

Pastatas buvo visai kitokios paskirties, turėjo nemaža ištaigių kambarių, visokiausių sandėlių, biblioteką, šokių salę. Reikėjo persitvarkyti, kad, nepažeidžiant architektūros ir kitų vidaus įrengimų, būtų įrengtos koplyčios su altoriais, raštinė, celės vienuoliams. Šokių salė buvo juoduoju ąžuolu išmuštom sienom. Ji ir buvo perdirbta į koplyčią. Pirmuosius vitražus jai sukūrė dailininkas Zenonas Kolba. Vėliau Vytautas K. Jonynas suprojektavo visą interjerą – baldus, ornamentus, altorius, suolus, žvakides, varpelius, kėdes, sukūrė vitražinius langus, reljefinius Kryžiaus kelius, galinį sienos reljefą.

<“

1964–1965 New York’e vyko pasaulinė paroda, kur buvo ir Vatikano paviljonas. Prie įėjimo dail. V. K. Jonynas sukūrė didelę reljefinę skulptūrą, vaizduojančią Kariaujančią bažnyčią, Kenčiančią bažnyčią ir Triumfuojančią bažnyčią.

Darbas buvo padarytas labai moderniai, panaudojant cementą ir kitas medžiagas, net paprastus akmenėlius priklijuojant. Po parodos, kūrinį atidavė autoriui, o šis – vienuolynui. Parko fone buvo pastatyta speciali siena su nedideliu kampu ir prie jos pritvirtintas šis reljefas, Kennebunkport’o vienuolių dedikuotas kenčiančiai bažnyčiai Lietuvoje.

Kitas įdomus paminklas tai Liurdo grota. Pašventinta 1953 metais, kai buvo minima 700 metų sukaktis nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi. Tik Vytis joja čia ne į tą pusę – joja į dešinę.

Grotą projektavo Jonas Mulokas. Užsakymą sukurti grotą jis išsprendė gana originaliai, sumaniai panaudojęs akmeninius lankus lyg kokias arkas, sudarančias stogelį visam grotos vidui.

Vienuolyno sodybai reikėjo ir lietuviško koplytstulpio ir jį sukūrė tas pats architektas Jonas Mulokas, jau anksčiau suprojektavęs ne vieną mažosios architektūros paminklą.

Dar vienas originalus statinys yra Kryžiaus kelių, arba Stacijų, paminklas, to paties J. Muloko darbas kartu su skulptoriumi Vytautu Kašuba, sukūrusiu reljefus stotims pavaizduoti. Jis tik apibendrindamas vaizduoja pagrindines stoties figūras. Detalių nėra, bet figūrų išraiška įspūdinga.

Jos sukurtos iš specialios medžiagos, kurioje daug stiklo, tad atvirame ore išstovėjo daugiau nei 50 metų ir nepasikeitė. Ypač įspūdingai atrodo, kai vakarinė šviesa gulsčiai apšviečia paminklą. Kiek ten šešėlių, kiek kitų tonų ir spalvų susitelkia per visą statinį! Priekyje, centrinio pjedestalo apačioje įtvirtinta juodo granito lentelė su įrašu:

IN MEMORY
OF THOSE
WHO DIED FOR
THE FREEDOM OF
LITHUANIA

Tai tokia ta miela lietuviška salelė šiaurinėje Rytų pakrantės dalyje. Mielai apsilankyčiau ten dar kartą ir pabandyčiau sužinoti kažką daugiau. Dabar gi daug informacijos man suteikė senas P. Jurkaus straipsnis „Aiduose“. Dėkui Jam už tai.

Šią vasarą iki pat spalio mėn. Bronx’o (NYC) botanikos sode veikė savotiška instaliacija pagal Claude Monet kūrybą. Buvo eksponuojami du įžymiojo prancūzų dailininko paveikslai, o gėlės pasodintos tos, kokias savo rezidencijoje Giverny augino ir prižiūrėjo pats menininkas.

Buvo malonu pažiūrėti ir šiuolaikinio Giverny namo–muziejaus nuotraukų parodą. Būnant Prancūzijoje, tikrai vertėtų ten užsukti. Pats įdomiausias dalykas, kurį sužinojau, buvo tai, kad Claude Monet pats augino ir prižiūrėjo vandens lelijas, netgi savo rankomis surinkdamas jas iš tvenkinio vėlų rudenį. Iki šiol aš naiviai maniau, kad vandens lelija yra laukinis augalas, jokios ypatingos priežiūros nereikalaujantis.:)




Bet labiausiai mane sužavėjo lotosas. Niekada nebuvau mačiusi šio nuostabaus augalo „gyvai“.

Buvo rugsėjo 22-oji ir žiedai jau buvo pavirtę į sėkladėžes, bet tarsi specialiai man išliko vienas puikus žiedas ir net jaunas pumpuras. Stovėjau ir grožėjausi jais, kaip didžiausiu stebuklu. Hare Krishna!

Be instaliacijos Claude Monet paveikslų tema, botanikos sodas dar buvo pasipuošęs ir ispanų skulptoriaus Manolo Valdes darbais. Gana įdomi jo sukurta skulptura „Galateja“.

Užteko man tą sekmadienį laiko ir iki Peggy Rockefeller vardo, rožyno nulėkti. Rugsėjo pabaiga – ne pats rožių žydėjimo metas, bet keletas žiedų liko ir mano džiaugsmui. 🙂


Na o kitas žygis į sodą bus japoniškų chrizantemų žiūrėti. Nemylėjau aš jų Lietuvoje, bet kai nuėjau į parodą Bronx’e, mano nuomonė nepasikeisti negalėjo:) Bet apie chrizantemas bus kitą kartą. Malonaus visiems savaitgalio!

Vakar žiūrėjau kandidatų į JAV prezidentus M. Romney ir B. Obam’os debatus Denver’io universitete. Ne itin domiuosi artėjančiais rinkimais, bet kadangi tokio renginio gyvenime nebuvau mačiusi, tai nutariau praplėsti savo akiratį. 🙂

Nenusivyliau, nes pamačiau įdomų spektaklį ir įsitikinau, kad imagemaker’iai yra jėga. Dar prieš keletą savaičių Mitt Romney buvo ne itin malonus, retai besišypsantis ir nekeliantis didelių simpatijų vyriškis. Vakar gi prieš savo akis pamačiau tikrą amerikiečių nacijos tėvą.

Tėviška šypsena, malonus balsas, dėmesingas gerų akių žvilgsnis ir begalinis susirūpinimas tais 23-im mln. amerikiečių, neturinčių darbo. Ir jokios užuominos į tai, kad vos prieš kelias savaites jis pavadino 47 % nacijos – veltėdžiais ar kaip ten kitaip tą žodelį reikėtų išversti.

Pabandžiau įvertinti M. Romney iš moteriškos pozicijos ir nutariau, kad jei aš būčiau vidutinio amžiaus ir ne itin daug mąstanti bei pastebinti falšą amerikietė, tai tik už tokį prezidentą ir tebalsuočiau.:) Juk toks gražus, toks rūpestingas ir pasiruošęs viską dėl savo tėvynės padaryti – ir stebuklingai 20 mln. darbo vietų sukurti, ir mokesčius sumažinti, ir toliau „stiprinti JAV galią“.

B. Obama jo fone atrodė blankiai. Vėl buvo pasibalnojęs savo mėgstamą arkliuką – visuotinį išsilavinimą. Įdomu ką jo besiklausydami galvojo tie koledžų absolventai, kurie neturi darbo, bet turi dešimtis tūkstančių dolerių siekiančias skolas bankams už savo išsilavinimą. Man tie patosiški svaičiojimai priminė kažkurį tai sovietinį suvažiavimą, kai buvo iškeltas lozungas dėl privalomo vidurinio išsilavinimo. Tiek sovietams, tiek Obamai kažkodėl atrodė, kad geras darbininkas turi mokytis ne savo būsimos profesijos, o kelti savo intelekto lygį, net jei to intelekto ne itin daug terasta. O galgi darbininkai Valstijoms išvis nebereikalingi, nes pakanka kiniečių ir kitų Pietryčių Azijos tautų darbininkų, sėkmingai gaminančių JAV skirtas prekes.

Jau po debatų CNN apžvalgininkai pastebėjo, kad prezidentas atrodė taip, tarsi būtų nenorėjęs dalyvauti debatuose ir būtų jiems visai nepasiruošęs, kai M. Romney pranoko pats save. Rezultatas gavosi atitinkamas Romney laimėjo debatus 67 % prieš 25 %.

Kaip šalies lyderį jį pasirinko 58 %, kai Obamą tik 37 %. Paklausti už ką balsuos, registruoti 47 % CNN įvairių pažiūrų rinkėjai pareiškė, kad geriau jau nebalsuos nei už vieną iš kandidatų. 35 % nutarė balsuoti už M. Romney, 18 % už Obamą. Žinoma, šie rezultatai nieko nereiškia. G. Bush savo laiku pralaimėjo visus tris debatus, bet tapo prezidentu. Man gi įdomiausia šio reikalo aktorinė pusė. Pažiūrėjus tokius spektaklius nebelieka jokių iliuzijų ir gali sau pasitraukus už užkulisių, ramiai stebėti gyvenimo teatrą. Tad linkiu įdomių spektaklių ir lietuviškuose rinkimuose! 🙂

First presidential debate

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos