Feed on
Posts
Comments

Praėjusią vasarą teko pakeliauti po vieną iš didesnių ir visapusiškai įdomių JAV valstijų – Virgin’ią.

Norėjosi pamatyti kuo daugiau įdomių objektų, tad ir kelias kelionės pradžioje buvo pasirinktas gal kiek tolimesnis, bet einantis Atlanto vandenyno pakrante ir kertantis įžymųjį Chesapeake Bay Bridge–Tunnel.

Šis tiltas – tunelis buvo pradėtas statyti 1960 m. ir baigtas 1964 m.„šaltojo karo“ metu, tiek dėl geresnio susisiekimo, tiek ir kariniais tikslais, tam, kad sujungti Virgini’os rytinės pakrantės Delmarva pusiasalį su valstijos žemyninės dalies Virginia Beach miestu.

Juolab, kad netoliese yra įsikūrusios kelios iš pagrindinių JAV Rytinės pakrantės karinių bazių. Šiuo metu 4 juostų ir 30-ies km ilgio tiltas daugiausia tarnauja civiliniams tikslams, kaip kelias US 13.

Tiltas–tunelis yra kombinuotas iš 19 km estakados, dviejų 1,6 km ilgio tunelių, 4-ių dirbtinių salų, dviejų aukšto lygio tiltų maždaug 3,2 km ilgio ir 8,9 km ilgio apvažiavimo kelių.

Ši sistema yra viena iš aštuonių tiltų – tunelių sistemų pasaulyje, trys iš kurių yra Hampton Roads, Virginia. Šis tiltas–tunelis sutaupo vairuotojams 153 km apvažiavimo ir 1964 m. Amerikos inžinierių asociacijos (ASCE) buvo išrinktas kaip vienas iš modernaus pasaulio inžinierinių stebuklų.

Oficialiai nuo 1967 m. šis tiltas yra vadinamas Lucius J. Kellam Jr. Bridge – Tunnel. Važiuoti juo tikrai buvo įspūdinga, nes iš vienos pusės Chesapeake įlanka, iš kitos – priešais skubančių mašinų srautu pasipuošęs, kabantis tiltas ir Atlanto vandenynas. Vėliau neri į povandeninį tunelį ir išneri prie dirbtinės 2,12 ha salelės. Joje galima pasivaikščioti, pavalgyti, pažvejoti. Tikrai įdomu. Taip pervažiavę Chesapeake įlanką, įvažiavome į karinį miestą – kurortą Virginia Beach.

Kiek paslampinėjus po miestą, susidarė įspūdis, kad čia daug juodaodžių linksmai leidžia laiką. Noro paatostogauti čia, Virginia Beach man nesukėlė.

Ir vėl kelionė, naktis viešbuty, o ryte kita mažai mane dominusi pramoga – Bush Gardens pramogų parkas europietiška tematika, dažnai žymimas kaip „Senasis pasaulis’“. Čia ir Tamsioji pilis, ir Alpės, ir Pompėja, ir Loch Ness’o pabaisa ir dar daug daug ko tiems, kas mėgsta panašius pasilinksminimus.

Apibėgau parką ir nutariau, kad gal vienintelis man tinkantis atrakcionas bus „Skrydis virš Europos“. Juolab, kad labai senojo žemyno pasiilgau. 🙂 Papuoliau…Šalia manęs isteriškai klykė mažas vaikutis, o aš, užmerkusi akis, tai kritau kažkur žemyn, tai buvau bloškiama į vieną ar į kitą pusę. Vaizdų beveik nemačiau… Po tos kankynės nuėjau pavalgyti pas vokiečius, pasiklausiau jų liaudiškos muzikos ir išvažiavau į kolonijinį Williamsburg’ą.

Colonial Williamsburg – tai JAV istorijos ištakos. Pati pirmoji anglų kolonija čia buvo įkurta dar 1607 m. kaimyniniam Jamestown’e, nors pirmuoju save yra išsireklamaves dešimtmečiu jaunesnis Plimut’as Naujojoje Anglijoje.

Kaip ten bebūtų, bet Colonial Williamsburg yra labai įdomi vieta. Kažkiek panaši į mūsų Rumšiškes, iškilusi buvusios Virgin’ios sostinės senojoje dalyje, kur išlikę 1699–1780 m. pastatai. Tai vienas iš didžiausių XX a. privačių istorinių projektų JAV, į kurį buvo investuoti Dr. Goodwin ir Rockefeller’ių šeimos patriarcho John D.Rockefeller Junior pinigai. Už tokią investiciją tikrai galima pagarbiai nulenkti galvą prieš velionį Rockefeller’į.

Pirmiausia mane labai sudomino senovinis JAV valstiečio ūkis.

Mėsos rūkykla.

Ko ne Lietuvos dūminė pirkelė ir šulinys?

Patalėlis plušančiam žmogeliui arba jo vaikui.

Nebuvau dar mačiusi lėlės iš kukurūzų lapų.

Muziejininkai čia rimtai užsiima žemės ūkiu. 🙂 Ir gaidukai, ir kiauliukai, ir kukurūzai – viskas puikiai prižiūrima.

Iš kaimo sodybos kelias nuveda i XVIII a. Williamsburg’ą – valstijos sostinę. Čia jau miestiečiai vaikšto gatvėmis.

Vyrai ir moterys apsirengę taip, kaip rengėsi pietinių valstijų gyventojai Amerikos revoliucijos ir pilietinio karo metu.

Iš šių rūmų buvo valdoma valstija. O tolėliau asmeninės gubernatoriaus rezidencijos nuotrauka.

Tai tiek apie Rytinę Virginin’ios dalį. Sekantį kartą parašysiu apie įspūdingą šios valstijos gamtą.

Ir pabaigai trumpas video.

A day at Colonial Williamsburg

Tags: , ,

Dažnokai susimąstau apie tai, kas yra laisvė ir kartais pagalvoju, kad istorijos ratas tarsi sukasi atgal ir mes grįžtame į panašią situaciją, kokia buvo XX a. pradžioje. Žinoma, mus supanti aplinka, ekonomika, mokslo pasiekimai jau visai kiti, bet „laisvės troškimas tas pats“.

Ypač tas keistas jausmas sustiprėja, kai paskaitau Pussy Riot skandalo atgarsius virtualioje erdvėje. Yra manančių, kad mūsų, tai kas vyksta Rusijoje ar kur Ukrainoje, visai neliečia, nes mes tarsi kabom kažkur erdvėj ir matuojamės vakarietišką kultūros modelį. Deja, užmirštame, kad pasaulis tai viso labo didžiulis kaimas ir tai, kas vyksta vienoj iš svarbiausių gatvių, norom nenorom pasieks ir mūsų tykią gatvelę. Kad jau pasiekė, įrodo ir praėjusią savaitę Lukiškių aikštėje vykusi ultrakairiųjų radikalų ir jiems prijaučiančių asmenų akcija „maištingosioms putytėms“ paremti.

Norom nenorom peršasi sąsaja su XX a. pradžia, kuomet kovotojai už laisvę stengėsi demaskuoti caro patvaldystės žiaurumus ir cerkvės nuopolį. Didžioji kūrybinės inteligentijos dalis palaikė tą kovą, nes kaipgi nepalaikysi tokios viliojančios laisvės idėjos ir pasirodysi besąs bukas atsilikėlis, nenorintis žengti naujo, laisvo gyvenimo keliu.

Dabar gi, praėjus šimtui metų, dalis kūrybinės inteligentijos – irgi už laisvę ir prieš tironą Putiną. Tikrai Putino neginu ir nemanau, kad jis yra puikus valstybės vadovas, tiesiog mąstau ne apie jo valdžią, o apie tai, kas yra laisvė, pagal dabartinių kovotojų idealus.

Pabandykim įsivaizduoti, kad valdžią Rusijoje perima Pussy Riot pasekėjai, Ukrainoj – Femina, o jų skelbiamos idėjos apsuka galvas ir lietuvaičiams. Kas tada būtų? Masinis minios seksas Katedroje? Išvartyti Kryžių kalno kryžiai? Dekretas dėl privalomo jaunų moterų sekso su kiekvienu to panorėjusiu, idant nebūtų pažeista pastarojo laisvė paturėti bet kurią moterį?

Tai jau buvo 1918 m. Saratove. Jau buvo išniekinta, sugriauta daugybė cerkvių ir bažnyčių, buvo paskelbta, kad būtent žmogus, o ne kas kitas yra pasaulio valdovas. Ir visa ta visuotinė bliadstva natūraliai perėjo į vieną iš pačių žiauriausių diktatūrų žmonijos istorijoje, nusinešusių milijonus nekaltų gyvybių, tame tarpe ir tų progresyvių inteligentų, palaikiusių kovą „už laisvę“. Pradedu manyti, kad laisvė yra ne kas kita, kaip tamsos jaukas, savotiškas narkotikas patikliems žmonėms. Turbūt nėra tokios pasaulio šalies, kur ši chimera nebūtų nusinešusi tūkstančių tūkstančių gyvybių. Tai galgi tikroji laisvė yra tik mumyse? Gal tik atsigręžę į save ir pajutę jos kuriamąją galią, mes galime tapti laisvi ir sukurti tikrai laisvą pasaulį be žudynių ir diktatūrų?

Tags:

Nutariau pabaigti savo rašinių apie Cape Cod’ą ciklą trumpa apžvalga apie tas vietas, kur mėgsta atostogauti vidutinė Naujosios Anglijos šeima. Tarp jų – Yarmouth ir Hyannis. Kukliam motely čia galima rasti kambarį 2–4 žmonėms pradedant 90-čia dolerių už parą ir baigiant tūkstantinėm sumom.

Pavalgyti irgi galima palyginus nebrangiai. Normaliam restoranėly ant įlankos kranto pagrindinė porcija kainuoja 20–30 $, sriubos ir apetaizeriai apie 15 $. Vyno taure 7–8 $. Poilsiautojai dažniausiai skanauja krevetes, krabus, įvairius moliuskus ir, žinoma, žuvį. Galima rasti pavalgyti ir kokioj pigesnėj skylėj ar prabangiam restorane.

Kiekvienam pagal norą ir kišenę. Poilsis šiose vietose galgi kiek primintų mūsų Šventąją. Tylu, ramu, nesimatė daug triukšmingų barų ir klubų. Kadangi beveik visi viešbučiai turi savo baseinus, tai prie jų susirinkusios šeimos ramiai leidžia vakarus arba eina prie įlankos palydėti saulės.

Hyannis įlanka vakarėjant.

Šeimoms patogu atostogauti čia ir todėl, kad galima maudytis su vaikais negilioje įlankoje arba prie vandenyno. Vandenynas šiame krante susilieja su mariomis, tad didelių bangų nėra, prie kranto negilu ir smėliukas visai neblogas.

Po kopas vaikščioti draudžiama, nes ten peri mažylis sand piper’is ar kaip jis ten vadinasi 🙂 Tokie mieli, bet labai besipykstantys tarpusavy paukštukai. Vis gainioja ir gainioja vienas kitą po smėlį.

Vanduo vasarą šiltas ir labai žydintis. Vieną rytą bridau gal du metrus per tikras jūržolių džiungles, kol išbridau į švarų vandenį. Dugnas pilnas kriauklelių ir keistai gumbuotas. Stoviu kartą sau užsisvajojus vandeny, tik jaučiu, kad kažkas kanda i kulną. Pasižiūriu, ogi nedidukas krabas. Nespėjus man gerai jo apžiūrėti, mikliai šmurkštelėjo į dugno smėlį. Matyt, ant jo namelio netyčia buvau užlipusi. 🙂

Labai jaukūs namukai Yarmouth’e:

Prie šio namo radau vos kad ne lietuvišką koplytstulpį:

Hyannis įlanka:

Pabaigai, vienas diskutuotinas faktelis. Manoma, kad būtent čia, Cape Cod’e, XI a. buvo įkurta pirmoji vikingų kolonija. Tad ši vieta buvo populiari gilioje senovėje ir išliko tokia iki mūsų dienų.

Šįvakar mačiau tiesiog fantastinį saulėlydį, nors per trejus metus, praleistus ant Long Island sound (toliau vadinsiu mariomis) kranto, saulėlydžių mačiau gražių gražiausių ir sukaupiau nemažą jų nuotraukų kolekciją. Visgi šiandieninis buvo ypatingas.

Iš pradžių saulė leidosi kaip įprasta ir nekilo jokio noro fotografuoti. Visas grožis prasidėjo saulei jau paskendus mariose. Dangus tapo juostuotas lyg tigro kailis ir spindintis įvairiais geltonos spalvos atspalviais, kurių nuotraukos, deja, neperteikia. Vaizdas visoje pakrantėje, debesų dėka susiliejo į kažkokią mistinę scenografiją. Jau vakar debesys buvo kažkokie nematyti, primenantys skrendančius angelus ar stebuklingus paukščius.

Šiandien figūrų danguje nesimatė, tik kažkokią neįtikėtiną energiją skleidžiantys potėpiai. Norėjau įamžinti kuo daugiau puikaus paveikslo, nuėjau prie pat kranto, užlipau ant šlapio akmens, befotografuojant koja paslydo ir aš šlumštelėjau i vandenį. 🙂

Besikapanodama ant iš po kojų slystančio žvyro, pamačiau smagiai plūduriuojančią filmavimo kamerą…:) Ištraukus iš vandens, vienintelis jos gyvybės ženklas buvo mirkčiojanti, man nematyta mėlyna švieselė, bet ir ta netrukus dingo, tarsi kameros siela būtų palikusi savo kūną. Puoliau gelbėti atminties kortelės, mintyse maldaudama nors vieną vaizdą išsaugoti. Keisčiausia tai, kad kažkur prieš pusvalandį, eidama link marių, pagalvojau, kad būtų neblogai nusipirkti fotoaparatą, nes fotografuoju su filmavimo kamera ir nuotraukos ne visada pavyksta. Kilusią mintį atmečiau, nes mano žaisliukui vos treji metai, o aš ne milijonierė ir ne profesionali fotografė. Dabar gi greičiausiai teks naują fotoaparatą pirkti, nes kamera po maudynių kažin ar atsigaus, o savo senąjį skaitmeninį aš pernai sušlapinau Niagaros vandenyse, ekstazėj befotografuodama vaivorykštę. 🙂

Normaliai būčiau nuliūdusi ir susinervinusi dėl nemažų finansinių nuostolių, bet ne šįvakar.

Stovėjau varvančiais rūbais, bet kažkodėl linksma ir laiminga ant marių kranto ir šypsojausi iki ausų, žvelgdama į dangų. Net nežinau kodėl, kaip nežinau kodėl dar tebesišypsau ir porai valandų po to įstabaus saulėtekio praėjus. Galgi vis tik tikrai kažkas mūsų Žemėj ypatingo vyksta?

Grįžau šįvakar iš gerai pažįstamų amerikiečių, kasmetinės šeimyninės šventės, pavadintos „Omarų puota“ (Lobster bash) ir nutariau pasidalinti įspūdžiais.

Aštuonetas brolių ir seserų su šeimom ėmė rinktis į savo vaikystės namus dar penktadienio vakarą. Šeimos patriarchas jau iškeliavęs Anapilin, mama – jau paskutiniuosius gyvenimo metus skaičiuojanti, bet vis dar labai graži ir maloni senučiukė, tik kartą metuose teturinti galimybę pamatyti būrį savo vaikų ir anūkų, pasklidusių iš Rytinės pakrantės po visą Ameriką iki pat Ramiojo vandenyno. Gal todėl, kad ketvirtadalis atžalų kraujo yra sicilietiškas, jiems suėjus į būrį visada kyla didelis triukšmas, nors pagal metus jie jau turėtų būti solidūs žmonės – vyriausiajai dukrai jau šešiasdešimt, o jauniausiajai – keturiasdešimt septyneri.

Bet amžius tarsi nebeturi jokios reikšmės, o ir vynas bei alus ir vieno iš anūkų merginos suplaktas romo-degtines-colos kokteilis, liejasi laisvai.

Nors didžioji šeimos narių dalis yra neblogą karjerą padarę žmonės – tarptautinės teisės advokatas, vadovaujantis dideles advokatų firmos padaliniui, medicinos mokslų daktarė, Hollywood’o televizijos trilerių scenaristas, teniso rūbų dizainerė, banko investicijų grupės vadovas, vieno iš pagrindinių TV kanalų finansistė, tačiau bet koks snobizmas yra paliktas už šeimos Namų vartų.

Vynas pats paprasčiausias itališkas, alus skardinėse taip pat ne aukščiausios rūšies. Maisto vakarienei irgi niekas iš prabangių restoranų neužsakinėjo, virėjų nesamdė, o pasitenkino salotom iš savo daržo ir parduotuviniais burgeriais. Po vakarienės keletas šeimynykščių pradėjo muzikuoti, nors profesionalių muzikantų tarp jų ir nėra, bet yra geri būgnai, kelios gitaros, pianinas. Jokių pretenzijų į tobulumą, o tik sielos atgaiva. Kiti atlaidžiai klausėsi, nepiktai šaipėsi ar tiesiog dalinosi prisiminimais. Nakvoti visiems irgi nebuvo kur, tad netilpę į erdvų namą, pasistatė kieme dvi palapines, o ne ėjo kur į viešbutį.

Šeštadienį buvo pagrindinė šventės dalis. Sukilo visi ryte, pavalgė anūko iškepto omleto su daržovėm ir ėmė ruoštis šeimos sportinėms varžyboms. Indijoje jogą studijavusi anūkė pasiūlė padaryti jogos gimnastiką. Gal dešimt žmonių išsitiesė ant žolės rankšluosčius ir ėmė sekti instruktorės judesius. Buvo gražu žiūrėti kaip nuo dvidešimtmečių neatsiliko penkiasdešimtmetės. Gražūs liekni kūnai ir toks lankstumas, kad atrodo lyg kiekvieną dieną jos sudėtingus gimnastikos pratimus atlikinėtų. Bežiūrėdama į jas, pasijutau tikra sukriošėlė…

Po jogos didžioji šeimos dalis pasiruošė bėgimo maratonui ir plaukimui per įlanką. Maždaug trijų – keturių km distanciją su artimaisiais bėgo ir šešiasdešimtmetė, ir devynmetė. Abi jos, kartu su kitais, sėkmingai perplaukė ir maždaug pusantro km pločio įlanką, o vienuolikametė anūkė, kartu su savo tėvu ir pussesere, kiek pailsėję, net parplaukė atgal.

Namo visi grįžo pavargę, bet linksmi, pilni įspūdžių ir susispietė aplink kieme esantį didelį baseiną. Pailsėjus laukė dar vienerios varžybos – tinklinis baseine. Ištiesė virvę, ant jos prikabino eilę moteriškų liemenėlių, susiskirstė į dvi komandas ir pradėjo žaisti. Juokas, sąmojai, linksmi pasitaškymai, po tinklinio dar jumoristinė plaukimo estafetė baseine ir galiausiai šventinė kulminacija – omarų virimas ir valgymas su šviežiais kukurūzais, užsigeriant alum ar toli gražu ne tauriausiu, bet maloniai vėsiu vynu. Po vakarienės anūkai net nedidelį fejerverką suruošė ir tradiciškai nusifotografavo už namo stūksančio didžiulio akmens. Jau daugiau kaip dvidešimt metų taip fotografuojasi. Tik vaikų skaičius vis didėja ir buvę vaikai į vaikus jau nuotraukose nebepanašūs. 🙂 Nors vakarojo šeimynykščiai beveik iki vidurnakčio, bet šlitinėjančių girtutėlaičių nemačiau nei vieno.

Ryte visi sukilo, vėl netilpo prie pusryčių stalo, vėl ne visiems užteko kiaušinienės, bet juoko, sąmojų ir prisiminimų buvo pakankamai. Po pusryčių pailsėjus, vėl sekė joga, tarsi vakarykščiai to vyno niekas nebuvo gėręs… Vėliau išvažiavom valgyti priešpiečių į vienos iš dukrų vasarnamį ant marių kranto. Vėl paprastos popierinės lėkštės omarų salotoms, pigus kalifornietiškas vynas, saulė, paplūdimys ir gera nuotaika.

Pavydėjau jiems baltu pavydu ir to, kad jų tiek daug, ir to, kad vyriausias sūnus su žmona sugebėjo išsaugoti vaikystės Namus, kur visur pilna senų nuotraukų, malonių smulkmenų ir kur bet kuris iš aštuonių vaikų jaučiasi sugrįžęs į savo vaikystę, kuri jau seniai seniai praėjo. Pavydėjau tradicijų ir mokėjimo susiburti, atsipalaiduoti ir turiningai praleisti laiką. Gaila, kad ne visiems tai duota, o juk visi mes ateinam iš savo vaikystės…

Tags: ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos