Feed on
Posts
Comments

Grįžau iš Manhattan Film Institute organizuoto susitikimo su JAV aktoriumi, režisieriumi ir scenaristu Chazz Palminteri ir filmo „A Bronx tale“ (1993 m.) peržiūros.

Kažkada senai senai lyg ir mačiau šį puikų filmą, tik tuomet dar nežinojau jo neįtikėtinos istorijos. Viskas prasidėjo nuo to, kad 6-am dešimtmety, dar tik devynerių metų sulaukęs Chazz Palminteri, siciliečių kilmės autobuso vairuotojo sūnus, besidairydamas po savo gimtąją Bronx’o gatvę, pamatė kaip vietinis „autoritetas“ Sunny nušovė žmogų. Netrukus prisistačiusi policija sužinojo, kad šalia įvykio vietos buvo berniūkštis ir pareikalavo jo akistatos su įtariamaisiais.

Mažasis Chazz’as „neatpažino“ mafijozo, tuo pažadindamas jo širdy tėviškus jausmus. Atsidėkodamas Sunny pasiūlė vaiko tėvui kur kas geriau apmokamą, nei autobuso vairuotojo darbą. Tėvas išdidžiai atsisakė. Tada mafijozas „įdarbino“ berniuką savo bare, kur šis netrukus susirinko net 600 $ arbatpinigių, kas eilinei siciliečių šeimai buvo dideli pinigai.

Motina rado paslėptus dolerius, pasakė tėvui, o šis sužinojęs iš kur pinigai, įsiuto, nunešė pinigus „autoritetui“ ir pareikalavo palikti jo sūnų ramybėj. Vaikas buvo tarsi tarp dviejų girnapusių. Iš vienos pusės sąžiningas ir principingas mylimas tėvas, uždirbantis ir galintis sau leisti gana nedaug, o iš kitos pusės berniūkštį kaip sūnų pamilęs ir lepinantis mafijozas, besišvaistantis lyg ir lengvai uždirbtais pinigais.

Dvi visiškai skirtingos vertybių sistemos. Tėvas aiškino, kad pinigai nėra svarbiausia, svarbiausia yra veltui neeikvoti savo gyvenimo, atrasti savyje paslėptus talentus ir juos atskleisti. Taip berniukas blaškėsi tarp dviejų tokių skirtingų ir jį mylinčių žmonių. Ypač tai tapo sunku sulaukus paauglystės, juolab, kad jo geriausi vaikystės draugai pasirodė besą linkę į nusikalstamą gyvenimo būdą. Tik paskutinę minutę, prisiminęs savo tėvą, jaunasis Chazz apsisprendė nelipti į nusikalstaman žygin išsiruošusių savo draugų mašiną, nors draugai iš jo tyčiojosi ir vadino bailiu viščiuku. Mašina sudegė su visais jo draugais… Po to buvo nušautas Sunny.
Chazz įstoja i Bronx’o koledžą, mokosi dramos ir svajoja tapti aktoriumi. Vėliau dirba apsauginiu, vaidina menkas roles ir tiki, kad jam pasiseks. Sugalvoja suvaidinti savo gyvenimo istoriją. Taip gimsta „A Bronx tale“ mono spektaklis, sulaukęs pasisekimo ir Hollywood’o dėmesio. Atliekamo dolerio neturinčiam, mažai žinomam aktoriui pasiūloma 20 000 $ už leidimą ekranizuoti jo spektaklį.

Pagrindiniams vaidmenims žadama pakviesti R. de Niro, Al Pacino ar kokią kitą žvaigždę, scenarijų duoti parašyti geram scenaristui. Chazz Palminteri, kaip kadaise jo tėvas, išdidžiai pasako „ne“. Scenarijų parašys jis, Sunny vaidins taip pat jis.

Iš svajotojo aktoriaus tik pasijuokiama. Chazz nenusimena ir toliau vaidina savo mono spektaklį. Po poros metų jau kita kino studija tom pačiom sąlygom pasiūlo jam pusę milijono už ekranizaciją. Aktorius nesutinka. Dar po kiek laiko seka kitas viliojantis pasiūlymas – milijonas dolerių. Kad ir kaip sunku pasakyti „ne“, bet įsitikinimai svarbiau.
Dar po kiek laiko, pasibaigus eiliniam mono spektakliui pas Chazz Palminteri ateina Robert de Niro ir pasako, kad nori sukurti filmą, kad niekas geriau neparašys scenarijaus, nei tuos įvykius išgyvenęs Chazz ir jis tiki, kad Chazz puikiai suvaidins Sunny. Pats de Niro norėtų tėvo vaidmens. Ch. Palminteri džiaugsmą truputį temdo mintis apie tai, kad geri aktoriai paprastai būna prasti režisieriai, kad de Niro nepastatė dar nei vieno filmo, bet ši mintis nugenama šalin prisiminus, kad populiarusis aktorius ne kartą dirbo kartu su Martin Skorcese, tad tikrai iš jo galėjo kažko gero apie režisūrą išmokti.

Taip išsipildo Chazz Palminteri siekimas, „A Bronx tale“ sulaukia didelio populiarumo, kartu, žinomu ir populiariu tampa ir pats aktorius, neišdavęs savo gyvenimiškojo credo. Jo mylimas tėvas pragyveno 90 metų ir džiaugėsi sūnaus triumfu.

Ch. Palminteri mėgsta dalinti korteles su užrašu „NEEIKVOK SAVO GYVENIMO VELTUI“. Vieną tokią kortelę kažkuris iš JAV astronautų pasiėmė su savimi į kosmosą, o grįžęs grąžino aktoriui kaip unikalų suvenyrą su NASA patvirtinimu. Šį credo Chazz Palminteri ne kartą pakartojo ir mums susitikimo metu. Nesvarbu kiek tau metų, nesvarbu ką tu veiki, svarbiausia ir niekada nevėlu atrasti, ką tu geriausiai sugebi daryti. Tad tą ir daryk ir jei tuo nuoširdžiai tikėsi, tai būtinai pasiseks!

A Bronx tale

Tęsiu pasakojimų ciklą apie savo atostogas Cape Cod’e JAV.

Neužteko man numatytos turistinės programos, tad papildomai nutariau dar kur nors nuvykti.

Pasisukiojusi Hayan’io prieplaukoje, sužinojau, kad laivu galima nuplaukti i Martha’s vineyard ir Nantucket’o salas. Kas tai per salos neturėjau jokio supratimo,bet susiplanavau aplankyti abi. Tad pirmiausia Nantucket.

Kartą milžinas vardu Maushop, prigulė ant Cape Cod’o kranto pailsėti, bet negalėjo užmigti, nes kojas erzino smėlio pilni mokasinai. Atsikėlė milžinas, nusimovė vieną mokasiną ir iškratė smėlį į vandenyną, taip atsirado Martha’s vineyard sala. Iškratė antrąjį ir supylė Nantucket salą. Ši sena Amerikos indėnų legenda man priminė vaikystėje skaitytą knygutę „Kur milžinai gyveno“. Matyt, iš tiesų jie kadaise gyveno, jei ir lietuvių, ir indėnų protėviai apie juos beveik vienodai pasakoja. 🙂

Vietiniai algonquain genties žmonės pavadino salą Natockete, kas reiškė „tolima žemė“, o vėliau atvykę anglakalbiai tik kiek kitaip pradėjo tarti šį pavadinimą. Sala palyginus nedidelė. Keturiolikos mylių ilgio ir maždaug trijų su puse mylios pločio.

1659 m. Thomas Mayhew nusipirko Nantucket’a ir net neapsilankęs saloje, pardavė ją Tristam’ui Coffin’ui ir aštuoniems jo draugams už 30 angliškų svarų ir dvi bebrų kailio kepures. Pirmieji baltieji salos gyventojai žvejojo, kovojo su vietiniais indėnais, o 1712 m. kapitonas Christopher Hussey plūduriuodamas jūroje beveik atsitiktinai nudobė kašalotą. Tai didžiausias pasaulyje plėšrusis žinduolis, kuris yra 11–20 m ilgio ir iki 20–57 tonų svorio. Jo priekinė didelės, beveik kvadratinės galvos dalis yra pilna riebalų – spermaceto. Būtent spermacetas ir pakeitė visa Nantucket’o žvejų gyvenimą, nes tai riebalai,tinkami žvakėms gaminti, o žvakių tais laikais nebuvo per daug. Taip pat šis aliejus tiko ir tuometinėms lempoms, tad Nantucket’o žvejai tarsi atrado „aukso gysla“.

Šioje nuotraukoje kašaloto skeletas iš Nantucket’o bangininkystės muziejaus. Kad ir kaip mažai turėjau laiko, bet nesusilaikiau nenuėjusi į tokį originalų muziejų. Kas mane labiausiai nustebino, pamačius ši skeletą, tai, kad banginis turi 5 pirštakaulius kaip ir mes…

Negana to, pasirodo kašalotai kadaise turėjo dar ir dvi kojas, iš kurių iki mūsų dienų yra išlikę tik du nedideli kauliukai.

Tad tie paslaptingi ir įdomūs jūros gyvūnai apvertė Nantucket’o gyvenimą „aukštyn kojomis“ 150-čiai metų – tiek laiko čia vyko pramoninė banginių medžioklė ir visas saliečių gyvenimas buvo susijęs su banginiais, aliejumi, žvakių gamyba ir pan.

XIX a. pirmoje pusėje saloje apsilankė Herman’as Melville, kuris vėliau savo populiaraus romano „Moby-Dick“ keturioliktame skyriuje parašys: „Two thirds of this terraqueous globe are the Nantucketer’s. For the sea is his; he owns it, as Emperors own empires.“ Du Moby-Dick herojai Ahab’as ir Starbuck’as buvo iš Nantucket’o.

Daugiau nei šimtas laivų iš čia kasmet plaukdavo medžioti banginių. Grįždami namo jie matydavo paprastus, pilkom lentutėm apkaltus namus ir meiliai vadino savo salą „Mažoji pilkoji ledi“.

Būtent tokie kuklūs, pilki namai ir buvo statomi 18 a. Kitokie ir būti negalėjo, nes salos gyventojai kvakeriai pasižymėjo labai dideliu kuklumu ir paprastumu.

Čia senosios XVII–XVIII a. kvakerių kapinės, kur net paminklai dėl didelio kuklumo ir nusižeminimo dažniausiai nebuvo statomi, o tie kur buvo, pasižymėjo paprastumu.

Tik XIX a. kai salos gyventojai susikrovė nemažus turtus, imta statyti ir mūrinius namus, ir prabangius pastatus. Deja, tas pats XIX a. kartu buvo ir nuosmukio metas, nes atsiradęs žibalas pakeitė žibintų aliejų ir žvakes.

Banginių medžioklė nustojo nešti didelį pelną ir salą ištiko ekonominė krizė, besitęsusi kelis dešimtmečius, kol vietiniai gyventojai susigriebė, kad jie turi nuostabią įlanką, turtingą istorinį palikimą, gerus pliažus ir gali vystyti poilsio industriją, kas ir buvo sėkmingai padaryta. Krizė saloje baigėsi ir vėl prasidėjo laimingas bei sotus gyvenimas.

Tam, kad išsaugoti „pilkosios moters“ įvaizdį, salos taryba nutarė neleisti dažyti namų ryškiom spalvom ir statyti didžiulių rūmų bei pilių. Juk „little grey lady“ sala buvo vadinama taip ne vien dėl namų, bet ir dėl kukliai pilkai besirengusių kvakerių moterų, kurios prieš pora šimtų metų iš esmės ir valdė salą, kuomet vyrai išplaukdavo į tolimas keliones. Bet šiandien kvakerės jau nebe tokios pilkos ir kuklios, tad ir pilki nameliai pasipuošė gėlių žiedais. Gaila, kad pačių nuostabiausių namelių neturėjau galimybės nufotografuoti.

Nantucket’ą pamėgo milijonieriai ir tai nenuostabu, nes sala už 48 km nuo žemyno, atsitiktinių žmonių čia atplaukia ne taip jau daug, o svarbiausia – tai 82 mylios puikaus smėlėto pliažo. Dalis jo yra šalia Nantucket’o įlankos, kur saugu maudytis šeimoms su mažais vaikais, o dalis prie Atlanto vandenyno, kur galima plaukioti bangų mylėtojams ir serfingistams.

Tad šie kuklūs nameliai prie įlankos kainuoja daugiau nei mln. $, o arčiau vandenyno esančioje gyvenvietėje, palyginus paprasti namai su žemės ir pliažo plotais kainuoja dešimtis mln. dolerių.

Netgi šie, atrodytų kuklūs golfo laukai, šalia XIX a. švyturio, yra savotiškai ypatingi. Patekti į vietinį golfo klubą galima tik gavus dviejų klubo narių rekomendacijas. Įstojus reikia sumokėti 250 tūkst. $ stojamąjį mokestį.

Norėčiau parodyti dar keletą nuotraukų:

Tai 1746 m. statytas, vienas pačių seniausių, jei ne seniausias JAV olandiškas vėjo malūnas. (Atsiprašau už prastą, per autobusiuko langą darytos nuotraukos, kokybę) 🙂

Ir pora muziejaus eksponatų:

Panašų rankų darbą, kiek prisimenu, turime Nidoje.

O štai čia – xylophon’as parvežtas jūrininko brolio vaikui 1879 m. iš Mauricijaus salos.

Gaila, kad nebebuvo laiko nueiti į unikalų vytelių pynimo muziejų, kur seniausi eksponatai iš XIX a. vidurio. Daug kam neužteko laiko ir dar labai norėtųsi sugrįžti į šią mielą salą.

Bet kelias veda tolyn į kitą – Martha’s vineyard salą. Iki pasimatymo ten. O pabaigai trumputis, linksmas video apie įžūlų Nantucket’o gyventoją, paimtas iš YouTube’s 🙂

įžūlus Nantucket’o gyventojas 🙂

Tęsiu savo atostogų Cape Cod’e aprašymą.

Provincetown’as – tai seno žvejų kaimo ir hip meno bendruomenės unikalus mišinys. Gyvenvietė, kur plevėsuoja vaivorykštinės vėliavos su užrašu „peace“, vaikinai vaikšto susiėmę už rankų, daugybe nedidelių savotiškų krautuvėlių, prekiaujančių Indijoje siūtais originaliais rūbais, skarutėmis, smilkalais ir įvairiom smulkmenom; nedidukės meno galerijos, barai, naktiniai klubai ir jaukūs viešbutukai. Tai tarsi neoficiali Naujosios Anglijos gėjų vasarvietė, kur pakankamai jauku ir bet kuriam tolerantiškam žmogui.

Kiek nustebau sužinojusi, kad Provincetown’as JAV National Historical Society buvo išrinktas į 12 istorinių vietų top’ą. Gal todėl, kad dar 1620m. piligrimai iš Senojo pasaulio buvo apsistoję čia 5 savaites, bet, matyt, kažkas nepatiko, tad patraukė tolėliau į Plymouth’ą, kur išliko net akmuo, ant kurio nužengė pirmojo piligrimo koja.:) Deja, tokio akmens Provincetown’o gyventojai neišsaugojo, tad 1910 m. pastatė Piligrimų bokštą ir įrengė muziejų.

Truputį keista, kad ant Piligrimų bokšto neplevėsuoja vaivorykštinė vėliava, nes šiaip jau tų vėliavų užtenka visur. 🙂

Viešbutukas.

Net prie maisto prekių parduotuvės vaivorykštinė vėliava iškelta. 🙂

Na bet kur kas įdomesnis dalykas yra banginiai. Banginių čia sutiksi tiek sausumoj, tiek vandenyne.

XVIII a. Provincetown’as buvo ne tik žvejų, bet ir banginių medžiotojų kaimas. 1760 m. čia švartavosi net tuzinas banginių medžiotojų laivų. XIX a. vid. didelė ir saugi Provincetown’o įlanka tapo 5-u pagal dydį JAV uostu, turėjusiu 56 prieplaukas ir daugiau nei 700 laivų flotilę. Bet banginių medžiojimo era baigėsi, baisi audra, žinoma kaip Portland Gale, sugriovė daugumą prieplaukų ir Provincetown’o, kaip jūrų uosto šlovė išblėso.

Harpūnus ir kitus ginklus dabar pakeitė fotoaparatai, žiūronai ir naujoji keliautojų karta – banginių stebėtojai. 1975 m. kapitonas Avellar’as išplukdė savo laivą Dolphin III į pirmąjį banginių stebėtojų kruizą. Taip prasidėjo šis naujas verslas Rytinėje JAV pakrantėje, o Provincetown’as, kapitono Avellar’o vizijos dėka, tapo vienu iš pagrindinių banginių stebėjimo uostų pasaulyje.

Man teko plaukti 3 val. laivu Dolphin Fleet. Kruizo metu buvo pasakojama apie banginius, jų rūšis, įpročius ir pan. Po valandos pamatėm ir pirmąjį banginį.

Viskas labai įdomu. Žiūri, išplėtęs akis į jūrą, ieškodamas akimis „fontano“ ar kokio peleko. Kas pamato, rėkia visa gerkle, nors prieš tai jau įgulos narys būna tą banginį pamatęs. :)))))

Tada laivelis visu greičiu lekia į banginį, o okeanologas praneša, kad visiems reikia žiūrėti į antrą valandą a. m. pagal laikrodžio rodyklę arba penktą p. m., t.y. įsivaizduoti, kad laivas tai didelis laikrodis ir tai ko ieškom yra ties ta ar ana valanda. Daug geriau, nei, kad lieptų žiūrėti tiesiog kairėn ar dešinėn.

Banginis tingiai išnirsta kartą, du, išleidžia „fontaną“, tada pamosuoja atsisveikinimui uodega ir neria į gelmes, o mes ieškom kito banginio. :)))))

Mūsų kely pasitaikė tik kuprotieji banginiai, kurių viso pasaulyje telikę vos 2500 vienetų. Tai keturiasdešimties pėdų ilgio ir vidutiniškai 40 tonų sveriantys banginukai.

Šiaip jau norėjosi, kad ir „papozuotų“ jie daugiau ir arčiau priplauktų, bet džiaugiuosi ir tuo, kad išsipildė mano svajonė, pamatyti šiuos nuostabius gyvūnus natūralioj aplinkoj.

Truputi apie banginius dar parašysiu savo sekančiam rašiny apie įžymiąją Nantucket’o salą. O pabaigai banginio daina iš visą turinčios YouTube.

Kuprotojo banginio daina

Prisimenu kaip 90-aisiais kažkoks žymus Lietuvos veikėjas svaičiojo apie tai, kad Lietuvą dabar užplūs amerikiečiai, nes niekur kitur pasaulyje nėra tokios vietos, kaip musų Kuršių Nerija.

Tokios kopos kaip Parnidžio ir smėliu užpustytų kaimų, niekur kitur matyti neteko, bet sesutę mūsų Kuršių Nerija tikrai už Atlanto turi – tai Cape Cod’as – 65 mylių ilgio iškyšulys, nuo 1914 m. tapęs sala ir esantis Massachusetts’o valstijoje, JAV.

Aukščiausias taškas Pine Hill yra 93 m. virš jūros lygio. Toje vietoje būti neteko, bet ir kitur kopų aukštis yra gana įspūdingas.

Matot palei vandenyną bėgančią porelę ? 🙂

Ši vieta vadinasi Marconi site, nes iš čia 1903 m. sausio 18 d. italas inžinierius Gugliemo Marconi pasiuntė 48 žodžių telegramą Anglijos karaliui ir netrukus gavo atsakymą. Tai buvo pirmosios, pasiųsta ir gauta telegramos, tarp Amerikos ir Europos.

Taip atrodė pirmoji, jau nugriauta telegrafo stotis.

Na bet esmė, ne telegrafe, o Atlanto pakrantės grožy, taip primenančiame Lietuvą. Net smėliukas toks pat…

Ir viksvos…

Smėlis čia irgi keliauja, pustomas Atlanto vėjų. Žiūrėjau filmuką informaciniame centre. Ta pati vieta parodyta po dienos, savaitės, mėnesio ir visi kadrai skirtingi.

„Tik mažą pušelę, maldauju, palik“…

Toks savas ir pažįstamas „lietuviškas“ peizažas. Mano išsiilgusi Lietuvos siela, čia pabuvusi, tiesiog atsigavo. Nors tiek…

Amerikietiškoje nerijoje 14 miestukų ir net nežinau kiek gyvenviečių. Keliose iš jų teko apsilankyti ir tai kas įdomiausia, aprašysiu vėliau, kaip ir apie netoliese esančias salas Martha’s vineyard ir įspūdingąją Nantucket.

Pabaigai – YouTube’ j rastos žavios senovinės atvirutės iš Cape Cod’o.

Senasis Cape Cod\’as

Tags: ,

Paskutinė ir pati trumpiausia mano sekmadienio „trilogijos“ dalis. Iš esmės tai aš ir važiavau tik pažiurėti Marc Chagall vitražų, o pamačiau ir ankščiau aprašytas įspūdingas kapines ir nuostabią Rockefeller šeimos vasaros rezidenciją.

Bažnytėlė, kurią taip norėjau aplankyti, nėra senovinė, pradėta statyti 1921 m. Rockefeller priklausiusiame žemės sklype ir už jų pinigus. Tai turėjo būti bažnyčia apjungianti visų pakraipų krikščionis protestantus.

Net ir šiandien čia dar apsilanko vyriausias Šeimos atstovas David Rockefeller ir Jo giminaičiai. Na bet kur kas labiau už tai yra vertas dėmesio faktas, kad šioje gan nuošalioje vietoje yra saugomas paskutinis žymaus prancūzų dailininko Henri Matisse kūrinys – vitražas „Rožė“, kuri menininkas kure jau sunkiai sirgdamas ir net neturėdamas jėgų atskristi į JAV.

Vitražas buvo atgabentas iš Prancūzijos jau po dailininko mirties, (baigtas kurti vos 2 dienas prieš Henri Matisse mirti), ir 1956 m. Motinos dienos proga papuošė centrinę mažos bažnytėlės dalį, kaip dedikacija Abby Aldrich Rockefeller, kuri buvo žymi meno globėja, įkūrusi pasaulyje gerai žinomą MOMA – Niujorko modernaus meno muziejų 1929 m.

David Rockefeller su savo žmona Peggy ieškojo vitražisto, verto Henri Matisse darbo ir Paryžiuje apsilankė Marc Chagall vitražų parodoj. Vitražai padarė jam didelį įspūdi, tad 1964 m. Marc Chagall sukūrė Rockefeeller šeimai vitražą „Gerasis samarietis“ John D. Rockefeller, Jr. atminti. Šis Biblijos herojus buvo pasirinktas dėl John D.Rockefeller, Jr. polinkio į filantropiją.

Po poros metų bažnytėlę papuošė antras Marc Chagall vitražas „Ieškok ir rasi“, skirtas Michael Rockefeller, mirusiam Naujoje Gvinėjoje antropologines ekspedicijos metu. Po Michael Rockefeller tėvo, buvusio JAV viceprezidento ir Niujorko valstijos gubernatoriaus mirties 1979 m., buvo sukurtas vitražas „Belskis ir bus atidaryta“, tarsi pratęsiantis prieš tai sukurto meno kūrinio temą.

Dar vienas vitražas, vaizduojantis pranašą Ezekielį, yra skirtas Peggy Rockefeller, nes būtent ji norėjo, kad Henri Matisse darbą pratęstų Marc Chagall.

Marc Chagall savo vitražams naudojo spalvotą stiklą, atskirai dar pamerkdamas jo gabaliukus į atitinkamą rūgštį, kad išgautų reikiamus atspalvius.

Stiklo gabalėlius sudėjęs į visumą, dailininkas tapė ant jų, tarsi tapytų ant drobės. Tapė teptukais, metalo strypeliais, o kartais net ir pirštais, juodom linijom išryškindamas figūras, pridedamas truputi sidabro, kas spalvom suteikia ypatingą spindesį.

Kurdamas savo meną, Marc Chagall atsižvelgė ir į ankščiau bažnyčią puošusius vitražus ir išlaikė panašų spalvinį foną.

Gera buvo grožėtis didžio menininko darbais, gaila tik, kad neleido fotografuoti. Spragtelėjau pora kartų slapčiom ir tiek.

Paieškojau, kuo galėčiau kompensuoti tą trūkumą ir radau Youtube puikų Marc Chagall paveikslų rinkinuką. Smagaus žiūrėjimo!

http://www.youtube.com/watch?v=WHZ6gV0RDrU&feature=colike

Tags: , , ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos