Feed on
Posts
Comments

Kykuit (kaikat) – tai pati įspūdingiausia vasaros rezidencija Hudson upes slėnyje netoli Niujorko.

Pavadinimą jai davė senieji olandu emigrantai, susižavėję nuostabiu vaizdu nuo kalno į Hudson’o upę ir kvietė vienas kitą žvalgytis aplink.

Sužavėjo ši vieta ir Rockefeller’ių dinastijos patriarchą John’ą D. Rockefeller’į, kuris 1893 m. pasikvietė architektus Chester Holmes Aldrich ir William Adams Delano ir ėmėsi statyti 40-ies kambarių neorenesanso stiliaus rūmus, kurie turėjo tapti šeimynine vasaros rezidencija.

Senasis John’as Rockefeller’is buvo labai religingas žmogus, tad vidaus interjeras palyginti kuklus.

Nėra jokių ištaigingų pokylių salių, kaip kituose turtuolių rūmuose, bet užtat yra daugybė meno kūrinių, vertinga kinietiškos keramikos kolekcija.

Mane ypatingai sužavėjo rūmų valda. Pirmiausia ją tvarkyti ėmėsi žymus to meto kraštovaizdžio specialistas Frederick LawOlmsted, kuris projektavo Centrinį Niujorko parką.

Bet senajam Rockefeller’iui šio darbas nepatiko ir seniokas ėmėsi pats kurti apžvalgos aikšteles, vaizdingus takus, transplantuoti senus medžius. 1906 m. šį darbą užbaigė kraštovaizdžio architektas William Welles Bosworth, kuris suprojektavo nuostabias terasas ir sodelius su fontanais, paviljonais ir klasikinėmis skulptūromis. Jo kūryba Beaux-Arts stiliumi yra pripažinta geriausiu architekto darbu JAV.

Okeano garbei skirtas fontanas prie pagrindinio įėjimo, kiek primena Trevi fontaną Romoje.

Afroditės šventykla.

Mirus seneliui, o vėliau ir tėvui Rockefeller’iams, rūmai atiteko anūkui Nelson’ui A. Rockefeller’iui – buvusiam Niujorko gubernatoriui ir JAV viceprezidentui, vieninteliam iš žymiosios šeimos, užsiiminėjusiam politika.

Nelson’as transformavo rūmų požeminę dalį į privačią meno galeriją, kur kabojo Picasso, Chagall’o, Warhol’o darbai.

1935–79m. daugiau nei 120 abstraktaus, avangardinio ir modernaus meno paveikslų ir skulptūrų papuošė rūmus, sodus ir terasas. Tai Pablo Picasso („Bathers“), Constantin BrâncuşiKarel Appel („Mouse on Table“), Jean ArpAlexander CalderAlberto GiacomettiGaston LachaiseAristide MaillolHenry MooreLouise NevelsonIsamu Noguchi („Black Sun“), and David Smith kūriniai.

Nelson’as labai mėgo P. Picasso kūrybą ir paprašė įžymųjį dailininką leisti gobelenų meistrei iš Prancūzijos perkelti keliolika PP paveikslų į gobelenus. Dailininkas sutiko ir taip atsirado dar viena unikali kolekcija.

Galerijoje fotografuoti buvo draudžiama, bet aš neištvėriau nenufotografavusi prisiminimui nors vieno P. Picasso gobeleno. 🙂

Kita unikali kolekcija yra rūmų garaže. Patiko vienas iš pirmųjų, elektromobiliu, pagamintas Detroite 1916 m.

O čia vienas iš pirmųjų sportinių automobilių.

Visa šioje vietoje esanti Rockefeller’ių žemės valda apima 1 380 ha ir yra vadinama Pocantico Hills.

Šios žemės, esančios vos 40 km į šiaurę nuo New York City, savo klestėjimo metu apėmė net 1420 ha ir buvo tarsi atskiras pasaulis su savo gyventojais, sargyba, darbininkais, galvijų banda ir visu kuo, kas būtina maistui ir pragyvenimui.

Čia yra puikūs golfo laukai iki šiol priklausantys Šeimai. Valdoje yra 75 privatus namai ir 70 privačių keliu, kurių dauguma yra projektuoti senojo John’o ir Jo sūnaus John’o Jaunesniojo.

Šiandien maždaug 10 Rockefeller’ių šeimos narių gyvena čia, o rūmai yra kontroliuojami Rockefellerių brolių fondo ir nuo 1991 m. tapo atviru visuomenei architektūros paminklu.

Daug Šeimos žemių buvo atiduota Niujorko valstijai ir jų vietoje įkurtas Rockefeller State Park Preserve.

Pabaigai norėčiau pridėti nuorodą straipsnio apie šiandienines Rockefellerių problemas.

Apie Rockefellerius ir Rotshildus

Tags: , , ,

Teko apsilankyti vienose iš įžymiausių JAV kapinių – Tarrytown’e NY.

Važiavau pažiūrėti Marco Chagall’o vitražų, kai netikėtai atradau ir įdomius kapus, ir įspūdingą, neorenesansinę, buvusią Rockefeller’ių šeimos vasaros rezidenciją (apie pastarąją parašysiu vėliau).

Kapinės išsidėsčiusios šalia 1685 m. statytos Old Dutch Church ir nors oficiali jų įkūrimo data 1849-ieji, olandų emigrantai čia buvo laidojami dar XVII a.

Buvau Tarrytown’e sekmadienį ir buvau sužavėta, kaip veikia Old Dutch Church bendruomenė.

Suaugusieji parapijiečiai klausėsi pastoriaus nedidukės, jaukios bažnytėlės viduj, o vaikai buvo užimti kapinėse, kur vartė knygeles ir kažką aiškinosi su jais bendraujančia moterimi. Dalis vaikų visai neatrodė esantys olandų kilmės, na betgi nuo jų priklausys ir miestelio ir kapinių likimas.

Fotografavau tai, kas man buvo nematyta ir patraukė dėmesį, kaip šis The Grand Army of the Republic kareivio kapas.

Šie antkapiai man kiek primena medinius kuršių krikštus. Tik čia jie greičiausiai galvūgaly stovi, nors sunku pasakyti.

Įdomūs XIX a. kalvystės dirbiniai.

Keltiškas kryžius

Akmenskaldžių ornamentai.

Victoria…

Neiprastas-SsCHYW_I3s Šeimos kapas. Ant vieno iš antkapių, dešinėj pusėj, vietoj vardo užrašyta MOTHER.

Kapinės gana didelės, tad nespėjau susirasti nei William Rockefeller mauzoliejaus, nei kuklaus keltiško kryžiaus ant milijardieriaus Andrew Carnegie kapo, nei dar keleto įdomių paminklų. Teks grįžti čia rudenį.

Jau išėjusi iš kapinių sužinojau, kad Tarrytown turi ne tik įžymią amžinojo poilsio vieta, bet ir savo Raitelį be galvos, sukurtą puikaus amerikiečių satyriko Washington’o Irving’o plunksna.

Pats W. Irving irgi ilsisi čia pat, legendiniame Sleepy Hollow, apie kurį buvo sukurtas animacinis filmas.

Tags: , , ,

Stovėjau ant molo ir žvelgiau į debesų apgaubta įlanką. Didžiuliai balti įvairiausių formų debesys už kaimo namų kyšojo tarsi snieguotos viršukalnės.

Labai myliu tą kaimą ir graudžiai verksiu, kai vieną dieną teks su juo atsisveikinti ir važiuoti kažkur kitur. Kas savaitę bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku vis atlekiu ant to molo ir dėkoju Aukščiausiajam už grožį, nesvarbu ar lietingą, ar tokį debesuotai saulėtą, kaip šiandien.

Turbūt gamtos grožio suvokimas ir padaro žmogų ne konkrečios šalies, bet Žemės piliečiu. Kai gyvenau Lietuvoj, prie gamtos tik retkarčiais prisiliesdavau. Vis kažkur bėgau, dirbau, mokiausi, džiaugdavausi, jei retkarčiais pavykdavo į kokį žygį išsiruošti, miškan nuvažiuoti. Buvimas gamtoj buvo prabanga ir taip jau gaudavosi, kad daugiau tuo grožiu galėdavau pasidžiaugti ne namie, o svetur.

Pastaruosius trejus metus dirbu ant marių kranto. Turiu savo elniukus, kiškiukus, uolas, saulėlydžius ir paprasčiausiai negaliu jų nemylėti, kaip negaliu nemylėti kažkokio neapsakomo erdvės pojūčio, įgyto keliaujant po šiauriau esančią Rytinę pakrantės dalį.

Jei bučiau visą gyvenimą praleidus Lietuvoj, gal dabar ir sukčiau galvą dėl kažkokių sarmatų, Lietuvos ribų ir pan. Dabar visa ta nebeteko reikšmės, nes žinai, kad vietoj vieno mažo, pačio nuostabiausio, gražiausio ir mylimiausio Žemės lopinėlio, gali turėti visa planetą! Ir visa ji tavo, nes paprasčiausiai išmokai ją mylėti!

N U O T R U P O S

Maža mergaitė, įsikibusi mamai i ranka, seno „LAZ“o salono gale. Sekančioje stotelėje įlipęs tėvas, dar nežinantis, kad mes jį paliekam. Netrukus tėvas išlipa, kaip visada nepriglaudęs ar nepabučiavęs…

…Patėvis sėda prie stalo vakarienės. Pasakoja mamai, kad buvo susitikęs mano tėvą ir klausė ar galėtų mane įsidukrinti. Atsakymas – ne, niekada. Nustebusi mama ir kažkodėl džiaugsmas mano širdelėj, labai mylinčioj naująjį tėvelį…

…Rugsėjo pirmoji. Pirma klasė. Mamos suorganizuotas susitikimas su tėvu karių kapinėse. Jis kaip visada neturi ką man pasakyti. Bėgioju aplink kapus.

…Ligoninė. Vėlai vakare pasirodęs ir kelioms minutėms šalia lovos prisėdęs tėvas. Smalsus seselių žvilgsniai ir šnibždesiai: „Ar žinai, kad čia Jo duktė?“

…Patėvis karščiuoja, laukia gydytojos ir juokiasi, kad tuoj aš pamatysiu savo pamotę. Įeina siaubingai negraži moteris, skubėdama išsitraukia fonendoskopą ir į patėvio prašymą paklausyti ir mergaites plaučius, piktai atrėžia nesanti pediatrė. Galiausiai drebančiais pirštais pakelia mano megztuką ir netrukus, vos kad ne išbėga pro duris. KAIP AŠ JOS NEKENČIU!!! Ir Jo taip pat!

…Mama kalbasi su drauge apie savo gyvenimą. „Ar mergaitė ilgisi tėvo?“ „Tikrai ne! Ji dar buvo mažutė, kai išsiskyrėm ir jis niekada ja nesidomėjo.“ Oi, mama, nieko tu nežinai…

…Aš jau paauglė močiutės laidotuvėse iš padilbų žvelgiu į nepažįstamus giminaičių veidus… Vos keleriais metais jaunesnis brolis panašus į tėvą. Keista žinoti, kad turi dar vieną brolį, kuris gyvena tam pačiam mieste, bet kurio nepažįsti… Teta prašo pasilikti mane gedulingiems pietums, aš spyriojuosi. Lemiamam žodžiui pakviečiamas tėvas. Žiūriu į jo suglumusį veidą ir jaučiu, kad visa mano neapykanta ištirptų kaip sniegas, jei jis dabar prieitų, mane apkabintu ir paprašytų pasilikti… Išeinu išdidžiai pakelta galva. Kaip visada verksiu tik naktį…

…Mama vis kartas nuo karto pasako, kad buvo Jį sutikusi, kad klausinėjo apie mane. Tarsi vis brūkšteltų nagais per neužgyjančią žaizdą…

…Tėvas jau senas ir sunkiai sergantis. Balselis viduje nedrąsiai cypteli, kad gal vis tik reikėtu nueiti aplankyti… Kažkas viduj piktai atrėžia: „NE!. Jei Jam niekada manęs nereikėjo, tai kodėl turėtų reikėti dabar? Juk Jis, o ne aš mane išdavė, niekada manęs nemylėjo, nesidomėjo. Juk Jo dėka many susiformavo bjauriausi kompleksai!“ Balselis viduj vėl nedrąsiai prabyla: „O į laidotuves nueisi?“ NEŽINAU…

…Skambutis iš Lietuvos: „Sužinojau, kad prieš kelias dienas mirė tavo tėvas“… Kažkaip tuščia ir tarsi palengvėjimas, kad viskas išsisprendė ir kad aš toli už Atlanto. Ir vis tik…

NEKROFILŲ SHOW

Pakraupau sužinojusi, kad ir Lietuvą pasiekė nekrofilų show Bodies. Net didžiausi barbarai laidojo savo mirusiuosius, o 1945 m. Vokietijoje gimęs Gunther von Hagens tapo tikru Josef Rudolf Mengele’s ir kitu išsigimusiu vokiečių „mokslininku‘ idėjų tęsėju.

Palyginus su nacių laikais, naujasis projektas yra kur kas geriau apgalvotas ir neša puikų pelną jo autoriui ir vykdytojams. Vokiečių Mirties Angelas turėjo neribotą kiekį nemokamos „mokslinių tyrimų medžiagos“, bet vėliau, jau pokario metais, buvo pasmerktas už savo „mokslinę veiklą“, vis tik su gauta galimybe pabėgti į Pietų Ameriką.

Iš viso to buvo padarytos atitinkamos išvados ir naujasis vokiečių „genijus“, anatomas Giunteris, pirmiausia sukūrė idėją. Idėją apie naująją anatomija, galimybę iš arti pažinti žmogaus kūną, tuo pačiu pasivirpuliaujant lengvu erotiniu jausmeliu, kad žvelgi į gražų, nesvarbu kad ir mirusį žmogų.

Kvapą gniaužiantis extrimas, prieš kuri nublanksta grožėjimasis visokiais kultūristais, krepšininkais ir lengvaatlečiais, ką jau čia bekalbėti apie modelius. Turbūt dėl to net mokiniai didžiai susidomėjo anatomija ir mielai traukia į parodą „studijuoti biologijos“.

Greit galgi turėsim naujų, puikių gydytojų ir skulptorių? Pažiūrėsim. Keisčiausia, kad didžioji dalis žmonių lengvai priima teiginį, kad visi šie kūnai yra eksponuojami, kadaise dar gyvų jų savininkų sutikimu. Išgirdus tokį naivų teiginį, iš karto prisimenu, kad kažkurioje iš pirmųjų parodų, buvo ir nėščios moters su vaisiumi kūnas… Ji turbūt irgi, būdama dar gyva, išreiškė tokį pageidavimą… Juodi rūbai margo svieto…

Tags: ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos